Aktorinio meistriškumo technikos

2015 m. sausio 24 d. užsiėmimas „Aktorinio meistriškumo technikos“ su aktoriumi ir lektoriumi Vytautu Kontrimu. 

Užsiėmimą pradėjome „Gijų“ žaidimu. Vytautas iš karto mums davė „pastabą“, kad nebūtume kaip žvirbliai, įtempusios kojas. Kaip ir per viešąjį kalbėjimą, kad neatrodytume įsitempę, mūsų keliai turi būti šiek tiek sulenkti per kelius. Turėjome pasakyti savo vardą ir rodyti ranka į pasirinktą žmogų, kuris toliau turėjo sakyti savo vardą ir rodyti ranka į kitą pasirinktą žmogų ir taip toliau...

Vytautas mums netrukus paaiškino, kodėl, kai susipažįstame, mums taip sunku prisiminti kito vardą. Pasirodo todėl, kad kai sakome savo vardą, tariame jį nelabai aiškiai. Kadangi jis mums savaime suprantamas, neteikiame jam reikšmės. Panašiai daro ir mūsų pašnekovas, todėl būna sunku prisiminti jo vardą. Mums patarė, kad kai prisistatome tartume labai aiškiai savo vardą ir teisingai jį sukirčiuotume. Svarbu ir žinoti, ką reiškia mūsų vardas.

Po to prisiminė savo studijų laikus ir savo kalbos kultūros dėstytoją, kuri nusiuntė jį pas logopedą. Tačiau šioji ji privertė daryti labai keistus pratimus, todėl jis nusprendė kartu su kitais draugais „treniruoti“ burnos raumenis, kad išmoktų raiškiai kalbėti: visą mėnesį visi stengėsi perdėtai aiškiai kalbėti. Atrodydavo keistai,- pasakojo Vytautas, - kai eidavome su džinsais ir gitaromis ant pečių ir kalbėdavomės kaip radio diktoriai, ištardami aiškiai kiekvieną žodžio raidę. Vytautas mums taip pat patarė naudoti šį metodą artimų žmonių rate, bet ne parduotuvėje, kad neatrodytume keistuolės.

Po trumpo paaiškinimo vėl pasinėrėme į žaidimą, kuris pradėjo sudėtingėti. Dabar reikėjo pasakyti sugalvotą žodį, susijusį su gamta ir ranka rodyti į pasirinktą žmogų. Apėjus ratą, reikėjo prisiminti į ką rodėme ranka ir kas į mus tiesė ranką. Vėliau gamtos žodį keitė spalvos, po to ir sąvokos susijusios su mokslu. O smagiausia buvo, kai Vytautas „paleido“ visas tris sąvokų sekas ir dar reikėjo keistis su kitais vietomis. Šio žaidimo tikslas buvo atkreipti žmogaus, kuriam kalbame dėmesį. Pasiekti, kad jis mus išgirstų.

Vytautas mums patarė „rūpintis“ visais klausytojais, žvelgiant jiems į akis. Jei žiūrime į tuos, kurie yra mūsų kalbamoje auditorijoje kraštiniai iš dešinės ir kairės, visi kiti turi pojūtį, kad į juos taip pat žiūrima.

Po žaidimo atsisėdome ir tuomet Vytautas papasakojo mums šiek tiek teorijos, kaip mokytis sakyti viešų kalbų. Viešajam kalbėjimui ir mokymui apie viešąjį kalbėjimą didelės įtakos turėjo graikų kultūra. Jie nuo seno turėjo oratorius, kurie didelėms žmonių auditorijoms turėdavo perduoti tam tikras žinias. Ir graikai pastebėjo, jog asmeniui, kuris nėra apdovanotas iškalbos dovana nuo gimimo, galima šį įgūdį lavinti tam tikrais būdais. Oratorystės meno buvo mokomasi įvairiais būdais:  pavyzdžiui, besimokantieji susėsdavo ratu ir pasakodavo istoriją, kurdami ją po vieną sakinį, kitas būdas – skaityti kitų parašytas geras viešas kalbas.

Kalbant labai svarbu mokėti klausyti auditorijos ir mokėti ją stebėti (pvz., ar žmonėms nuobodu). Svarbu mokėti reaguoti į klausimus, jei jų kyla. Geras kalbėtojas yra tas, kuris moka klausytis.

Kalbėtojo nuoširdumas (t.y. drąsa būti savimi, nekreipiant dėmesio į tai, kaip atrodau ar kokį įspūdį noriu padaryti) ir noras, kad kalbėjimo turinys iš tiesų būtų išgirstas klausytojų, t.y. noras perduoti turimą informaciją, yra esminis, kertinis. Klausytojų auditorija tai pajus kaip ir tai, jei pačiam kalbėtojui pranešimas yra neįdomus.

„Vytautas mums užsiminė, kad norėdami būti gerais kalbėtojais, turime domėtis, kas mus supa T raidės principu. „T“ taisyklė reiškia, kad kaip kalbėtojas būsi įdomus tada, jei rimtai gilinsies į vieną kokį nors specialybinį/profesinį lauką („T“ raidės vertikalioji linija, reiškia ėjimą gilyn) ir būsi išprusęs (horizontalioji „T“ raidės linija, parodo ne gilias žinias, bet paviršutiniškas įvairių sričių žinias, domėjimąsi viskuo, kad mus supa) asmuo. Visa tai, t.y. tas žinias labai svarbu panaudoti savo kalboje (pranešimo skaityme, per darbo pokalbį pristatant save ir pan.). Kalbą pagyvina, daro ją įdomia asmeninės patirties pavyzdžiai, pastebėjimai, statistika, mokslinės žinios iš knygų, filmų, meno, sporto srities ir t.t.

Kitas būdas, kaip galime pažinti mus supančią tikrovę, tai gyventi čia ir dabar. Gyventi dabarties akimirkoje, ir kai einame gatve pamatyti ja einančius žmones, esančius daiktus. Ir pabandyti žvelgti į viską kitu kampu, kaip patarė viena suomių menininkė, atvažiavusi dėstyti jo studentams. Kartais turime būti kaip musės einančios palubėje ir į viską žvelgti kitu kampu. Pavyzdžiui, paprasta akis prie Muzikos ir teatro esančius kanalizacijos vamzdžius mato tik kaip vamzdžius, o menininko akis gali pamatysi sraigės akis ir nupiešti sraigę.

Lektorius mums papasakojo, kad turime ieškoti būdų, kurie mums padeda atsipalaiduoti, nurimti. Jam labiausiai patinka viską palikus pabūti bent 1,5 val. miške. Tuomet nurimsta visos mintys ir grįžta jėgos ir pusiausvyra.

Vytautas labai akcentavo žaidimų svarbą mūsų kūrybiškumo lavinimui.

Po to dar sužaidėme keletą žaidimų (Switch, Bbang, šaudymas iš rankos, bei hip, hep, hop), dėmesio koncentracijai lavinti.

Ir pabaigai mums davė keletą patarimų, kaip turime elgtis kalbėdami viešai.

Kūno pozicija. Nervinantis kyla klausimas, kur dėti rankas? Tokiu atveju patartina laikyti delnus sunertus prieš save alkūnių lygmenyje kartais juos atskleidžiant, atidarant nuo savęs į auditoriją. Taip išreiškiamas nuoširdumas. Nerodyti dominavimą reiškiančių ženklų (delnai žemyn).

Nestovėti, kaip įbestiems, bet pora žingsnių lėtai žengti į priekį, ir po to atsitraukti. Kai esame priekyje, sakyti svarbiausius dalykus.

Moteris kalbėdama viešai turi kalbėti žemesniu balsu, nes stresinėje situacijoje moterų balsas pakyla ir aukšto balso klausytis yra nemalonu.

Jei kalbėjimo metu sudirgo balsas, tai nereikia krankšti ar kosėti, nes taip tik dar labiau dirginame gerklę. Turime nuryti seiles ir/ar atsigerti vandens.

Užkimus ar pamiršus žodį nebijoti pačiam į tai sureaguoti, būti refleksyviam. Tokiu atveju geriausia atsiprašyti auditorijos, atsigerti vandens ar pagalvoti keletą sekundžių jei kas užkrito atmintyje ir po to vėl tęsti kalbą. 

Vaizdinių priemonių pristatymuose naudojimas

Gruodžio 6 d. paskaita „Vaizdinių priemonių pristatymuose naudojimas“. Paskaitą vedė Donata Varnelienė.

Nors dažnai pats pranešėjas yra vaizdinė priemonė, paskaitoje kalbėjome apie Power Point prezentaciją ir kaip ją tinkamai parengti.

Prezi.com yra geras įrankis, bet ne visi yra jį gerai įvaldę. D. Varnelinė patarė nenaudoti to, ko nemokame gerai valdyti.

Vaizdinės medžiagos iš youtube.com naudojimas yra geras tada, jei filmuotos medžiagos negaliu papasakoti savo žodžiais ir jei ji papildo kalbą. Jei video įrašas tik dar kartą perpasakoja tai, ką noriu pasakyti, tai jis nėra reikalingas mano kalboje.

Pateiktis (PowerPoint) prezentacija yra gera tada, kai be pranešėjo jos tampa bevertėmis.

Klaidos

1.       Bla bla bla

Skaidrės yra ne dokumentas, todėl jos negali būti pilnos teksto.

2.       Kokybė

Skaidrėje negali būti per daug detalių.

Skaidrėje naudojama nuotrauka negali būti „kvadračiukais“.

Shuterstok.com tinklapis, kuriame galime nusipirkti kokybiškų nuotraukų.

Google.com vaizdai paieškos sistema padės rasti tinkamų nuotraukų mūsų pranešimams. D. Varnelienė rekomendavo paieškos metu ieškoti aukščiausios kokybės nuotraukų. Kaip tai padaryti?
Google vaizdų paieškoje search tool: size layout 500x500.

3.       Punktai punktai

Daug punktų išeinančių vienu metu ir prasta vizualika neturi būti geroje skaidrėje.

4.       Nežinau, kaip man čia elgtis

Nevaikščioti ten, kur šviečia projektoriaus lempa. Atkreipti dėmesį į tam tikras detales skaidrėje padės lazeris, pelytė, lazdelė, o gal net lazda.

Kodėl reikalinga prezentacija?

Tai, ką išgirstu po 3 dienų lieka 10 %, o ką pamatau – 30%. Vizualinis pristatymas padeda prisiminti 66% informacijos. Taip  pat prezentacija yra įrankis megzti ryšį su auditorija.

Jei skaidrės yra tokios, jog reikia skaityti, o ne klausyti, tai jos niekam tikusios.

Jei neturiu laiko pasiruošti labai gerų skaidrių, tai geriau pasiruošti kartotines korteles.

Kokie prezentacijos minusai?

·         Žmonės nesistengia paruošti kokybiškų skaidrių;

·         Kartais žmonės galvoja, jog pasiruošę skaidres turi kalbėtis tik su skaidrėmis;

·         Rūpesčiai dėl įrangos.

Teksto pateikimas

·         Efektyvus tekstas 2-5 žodžiai skaidrėje

·         Posakiai, bet ne sakiniai.

·         Prezentacijoms tinkamas šriftas - Takomi, Calibri. Netinkamas – Times New Roman, Nordana.

·         Vengti sunkiai įskaitomo šrifto pvz.: Labas!

Taisyklės

·         666 (šešios eilutės, šeši žodžiai eilutėje ir šeši žodžiai įstrižai), bet D. Varnelinė šia taisykle netiki.

·         4x4  neįskaitant pavadinimo (keturios eilutės po keturis žodžius).

·         M. Takahosho metodas – karališko dydžio žodis.

·         G. Kavasakio (PowerPoint guru) taisyklė 10 – 20 -30: kalbėti 10 min, turėti 20 skaidrių, skaidrėse tekstas surašytas 30 dydžio šriftu.

M. Pokmas siūlo būdą, kuris gali padėti patikrinti, ar pasiruoštos skaidrės yra geros. Žmogui, kuris neruošė skaidrių, reikėtų 2 s parodyti vieną  skaidrę ir ją išjungti. Po 2 s klausti, kokia pagrindinė skaidrės mintis. Jei žmogus gali pasakyti, tai skaidrė tinkama, jei ne, skaidrė turėtų būti perdaryta.

Less is more. Mažiau teksto gali daugiau pasakyti, nei tekstu perkrauta skaidrė.

Raidžių dydis

Galima naudoti šiais patarimai, kai renkame žodžių skaidrėse dydį:

·         Ne mažesnis nei 24 dydis tekstui.

·         Ne mažesnis nei 36 dydis pavadinimui.

·         Vyriausio skaitytojo amžių padalinti iš 2.

·         Didžiosiomis raidėmis rašyti pavadinimus, mažosiomis – tekstą.

Kaip patikrinti pačiam/-iai, ar raidžių dydis geras ir bus įskaitomas auditorijai? Sumažinti skaidrė iki 66% ir tikrinti, ar žodžiai vis dar puikiai įskaitomi.

Spalvos

Spalvos geriau padeda įsisavinti informaciją nuo 55% iki 78%. Taip pat spalvos padidina norą skaityti iki 80%.

Tinkamas spalvų naudojimas

·         Kiekviena spalva turi reikšti ką nors svarbaus.

·         Neakcentuoti visko iš eilės.

·         Nenaudoti per daug skirtingų spalvų.

·         Raudonos ir žalios spalvos nenaudoti kartu.

Iliustracijos

Žėrintiems mikimauzams ir plasnojantiems drugeliams – NE. Judanti vizualika nukreipia dėmesį nuo klausytojo ir jo sakomos informacijos.

Smulkmenytės: maži grafikai ir schemos nėra tinkami.

Ir dar šis tas

Rašybos klaidos parodo kompetencijos ir pasiruošimo stoką.

Naudoti vienodą dizainą. Jei turiu per mažai patirties, jog sukurčiau savo dizainą, tai pasinaudoti PowerPoint siūlomais šablonais.

Geriau baltos skaidrės, nei labai ryškus šablonas.

Kalbėti apie tai, kas pavaizduota skaidrėje.

Jei norite, jog tam tikrą laiko tarpą nebūtų rodoma skaidrė, o tik juodas ekranas, paspausti klaviatūros mygtuką B ir ekranas taps juodas (B mygtuką spaudžiame dėl angliško žodžio „blind“, kuris reiškia aklas). Į prezentaciją padės grįžti tas pats B mygtukas.

Nuotolinio valdymo pulte yra mygtukas „mute“, kuris taip padės tam tikram laikui išjungti rodomas skaidres ir labiau atkreipti dėmesį į save.

Prezentacijos metu parodžius naują skaidrę palaukti 2 s, jog klausytojas turėtų laiko suvokti, kas joje rodoma.

Kultūrinis bagažas: investicija į viešąjį kalbėjimą

2014  m. lapkričio 13 d. su literatūrologu Dariu Kuoliu

D. Kuolys viešo kalbėjimo paskirties pradėjo ieškoti nuo Antikos laikų. Atėnuose viešo kalbėjimo tikslas buvo kurti polių, politinę bendruomenę, laisvą visuomenę. Laisvi žmonės turi kelti klausimus viešai, išreikšti savo nuomonę ir priimti geriausią sprendimą. Viešas kalbėjimas yra reikalingas, kad laisvas žmogus galėtų prisidėti prie savo bendruomenės kūrimo.

Viešo kalbėjimo paskirtį aiškino ir senovės graikai. Antika suformuoja tam tikrą piliečio idealą: Geras vyras, įgudęs, įpratęs kalbėti (Vir bonus dicendi peritus). Kalbėtojas turi būti doras, geras moraline prasme ir įgudęs, pratęs kalbėti.

D. Kuolys mums išsiduoda, kad šiandien gavendins, o ne skaitys paskaitą. Gavendos -  tai tam tikras pasakojimas, tarp viešo ir privataus kalbėjimo, kuris apima ir universalesnius dalykus.

D. Kuolys pasidalino, kas rūpėjo Ciceronui kalbant apie viešą kalbėjimą. Pasak Cicerono, kiekvienas laisvas pilietis turi būti oratorius, jis turi mokėti laisvai kalbėti. O viešas kalbėtojas turi tam tikrą atsakomybę, turi būti ypatingai pasiruošęs, turėti reikalingą erudiciją, išsilavinimą, turėti teisės, filosofijos, istorijos ir literatūros žinias.

Jis turi išmanyti teisę, tai yra tos bendruomenės, visuomenės, tautos, kuriai kalba, bendro gyvenimo taisykles. Turi turėti filosofijos žinių, išmanyti filosofinius klausimus, juos kelti, svarstyti, siekti išminties.

Geras oratorius turi turėti ir filosofijos žinių, juos kelti, svarstyti, siekti išminties. Šios filosofinės žinios turi būti susijusios su gyvenimu ir viešaisiais reikalais. Filosofas žmogus, siekiantis išminties ir ta išmintimi besidalinantis su visuomene, o ne filosofuojantis sau. Siūlantis išmintingus sprendimus bendruomenei.

Tas, kas laiko valstybę, politėją, negali išleisti iš rankų ir istorijos. Viešasis gyvenimas remiasi istorija, be jos nieko negalima spręsti.

              Literatūra antikos laikais buvo gyvenimo mokytoja. Pagrindiniai literatūros kūriniai buvo edukologiniai, pamokantys. Iš jų mokomasi dorybių, elgesio modelių, gyvenimo. Turime gerai išmanyti bendrąsias literatūros vietas, kurios tam tikroje kultūroje yra atpažįstamos ir padeda susikalbėti tos pačios interpretacinės bendruomenės, kultūros žmonėms. Interpretacinė bendruomenė, tai yra ta bendruomenė, kuri interpretuoja tuos pačius tekstus, kuri susišneka tam tikrų tekstų pagalba (pvz. kalbant lietuvių aplinkoje ir paminėjus „Brisius“, galime būti tikri, kad visi supranta apie ką kalbame).  

              Bet to neužtenka. Viešas kalbėtojas be viso to turi būti geras, jam keliami labai aukšti moraliniai reikalavimai. Jis turi būti moralus. Jei jis eina viešai kalbėti, jis turi siekti tiesios ir liudyti tiesą. Turi ginti teisingumą ir grumtis su neteisybe. Viešas kalbėjimas sukuria tautas. Ciceronas yra pasakęs „Niekas daugiau neturi tokios jėgos kaip viešas žodis. Žodžiu aš galiu daug ką pasiekti: valdyti minias, įtikinti gerais dalykais, aš galiu atgrasyti nuo blogų, aš galiu įkvėpti drąsos visuomenei, galiu suburti, sutelkti visuomenę. Iš kitos pusės jei vieša kalba yra ydinga, ji gali griauti, naikinti. Ciceronas akcentuoja, kad vieša kalba yra laisvo gyvenimo pagrindas. Laisvi žmonės stengiasi ne priversti, bet įtikinti. Vieša kalba leidžia kurti laisvą, civilizuotą gyvenimą, kur mes negniuždome vienas kito, bet kalbamės kaip laisvi žmonės ir susitariame. Tai viešos kalbos esmė. Mes galime gyventi civilizuotai be prievartos, išsaugodami ir savo ir kitų laisvę, orumą.

                   

                 Ciceronas viešajam kalbėtojui kelia dignitas (orumo, kilnumo, garbingumo) reikalavimą. Kilnumas susietas ir su savigarba, savo vertės pajautimu,  ir su  kito vertės pripažinimu, su pagarba kitam. Kilnus žmogus turi pripažinti ir kito kilnumą, jį pabrėžti. Nemanipuliuoti ir negniuždyti kito žmogaus. Ciceronas svarsto klausimą, ar dėl bendro reikalo galima paaukoti kilnumą ir padaro išvadą, kad negalima. Negali būti naudingo dalyko, jei jis nekilnus. Jis gali atrodyti naudingas, bet po to būtinai paaiškės, kad jis yra žalingas, jei nėra kilnus.

                   Susitikimo pabaigoje D. Kuolio paklausėme, kaip galime „susikrauti“ kultūrinį bagažą. D. Kuolys atsakė, kad yra du keliai. Pirmas kelias - reikia perimti patirtį iš anksčiau gyvenusių žmonių, skaitant geras knygas. Antrasis -  gera kompanija. Mūsų bičiulystė ir draugystė su kitais mums yra tikra mokykla. Geri draugai turi ugdyti, lavinti, auginti, kad mes „nesuniekšėtume“. Pavieniui mes „suniekšėjame“. Todėl turime puoselėti draugystę ir turėti gerą savo draugų ratą.

Bendravimo su kitais subtilybės

Lapkričio 6 d. paskaitą vedė Algimantas Petronis, psichoterapeutas, Šeimos centro vadovas. Petronis apibrėžė bendravimą kaip  atsiskleidimą, ryšio kūrimą. Pasak jo, bendravime galime išskirti šiuos asmeniškumo lygius:

1.             Klišės. Mažiausiai artimas ryšys (pvz. A. „Labas“, B. „Labas“. A. „Kaip tu gyveni?“ B. „Gerai. O tu?“ A. „Gerai. Tai iki greito“. B. „Iki“). Toks bendravimas parodo:

·                „Aš tave pažįstu“;

·                „Mes ne priešai“;

·                „Esant reikalui mes galime pabendrauti giliau“.

Mūsų gyvenimuose turime daug tokio bendravimo.

2.             Faktai ir konkretybės (pasakojami faktai, įvykiai, konkretūs dalykai). Tokiu bendravimu:

·                Daugiau pasakau ir parodau apie save. Būna, jog žmogus pasako faktą, bet turi omeny kažką daugiau pvz.: vakar mirė tėtis.

3.             Mintys, nuomonės, požiūriai

·                Su kitu žmogumi pasidalinu, ką aš galvoju vienu ar kitu klausimu. Aš kitą įsileidžiu ne tik į savo faktus, bet ir į savo galvą. Gilesnis asmeniškumo lygis.

4.             Jausmai, lūkesčiai, svajonės, gilių poreikių santykiai

·                Mūsų jausmai gyvena kokteilių gyvenimą. Jei į klausimą „Kaip jautiesi?“ atsako „Gerai“, tai tik 3 punkto bendravimo lygis, nes aš neįvardinu savo jausmų, o tik įvertinu turimus jausmus balu – gerai.

5.             Ypatingi bendrumo, artumo momentai

·                Siejama su religiniu momentu;

·                Momentai su artimu, mylimu žmogumi.

Bendraudami su kitais darome klaidų. Labai dažnos bendravimo klaidos yra šios:

1.             AŠ NESVARBUS

Žmonės, kurie mano, jog yra nesvarbūs dažnai galvoja arba sako „Tik tu pasakyk ir aš padarysiu taip kaip reikia“. Žmogus viduje jaučiasi bejėgis. Jei priimtų save, gebėtų rūpintis kitais.

2.             TU NESVARBUS

Tai žmonės, kurių laikysena kaltinanti. Dažniausiai pasitaikaiti emocija – agresija, pyktis. „Jis nesvarbus, aš geriau žinau“. 

3.             TU NESVARBUS IR AŠ NESVARBUS

Dėstytojo tipo žmonės, kurie atėję į paskaita nusisuka nuo studentų ir tik rašo formules. Tokiems žmonėms gresia vienatvė ir gyvenimo išsausėjimas.

 4.             NIEKAS NESVARBU

Tai tuščiai kvailiojantys žmonės.

 Kalbėtojas Algimantas Petronis davė patarimų, kuriais galima pasinaudoti prezentacijų metu:

·               Jei prieš prezentaciją jaučiamės nesaugiai, klausti „Kas blogiausia gali nutikti?“ Įvardyta baimė yra mažesnė nei nežinia.

·                Pasitikti ir pasisveikinti su žmonėmis ateinančiais į tavo paskaitą/pranešimą.

·                Susirasti draugišką žmogų auditorijoje.

Sėkmingas bendradarbiavimas komandoje

Spalio 9 d. paskaita su koučingo supervizoriumi Valdu Underiu

Susitikimo metu buvo panaudota vertybių žaidimo demo versija. V. Underis mus suskirstė į 4 darbines grupes. Gavome po 9 realias problemines situacijas, kurios iškyla organizacijose, ir po 6 galimus šių problemų sprendimų būdus. Kiekvienas komandos narys turėdavo pasirinkti jam priimtiniausią sprendimą ir paaiškinti savo pasirinkimą kitiems komandos nariams. Vėliau visi komandos nariai kalbėdamiesi tarpusavyje turėjo priimti vieną bendrą sprendimą, kuris, jų manymu, buvo efektyviausias. Kiekvienas sprendimas turėjo savo taškų skaičių ir užsiėmimo pabaigoje paaiškėjo komanda-nugalėtoja, surinkusi daugiausia taškų.

Svarbiausios mintys, kurias išsinešėme iš paskaitos:

Problemas reikia spęsti kalbantis su kitais. Tai yra sunku. Pranešėjas sakė, jog problemų sprendimas „atitinka temą „Išdrįsk pasisakyti“. Reikia didžiulės drąsos imti ir pradėti kalbėti apie problemas, jas judinti, spręsti ir tai daryti gražiu keliu“.

Taip pat labai svarbu problemas spręsti remiantis tuo, kokioje vertybėje nori augti ir tobulėti. Skirtingi problemų sprendimo būdai yra skirtingi norint augti, pavyzdžiui, komandos bendradarbiavimo, savarankiškumo, kūrybiškumo ir t.t. vertybėse.

Dar vieną patarimą davė kalbėtojas „Nebijoti kalbėti su visokio rango vadovais“. 

Tu esi vertinga: kur slypi pasitikėjimas savimi?

Paskaitą pradėjo kiek neįprastai. Pirmiausia dr. Irena Eglė Laumenskautė visų susirinkusių merginų paklausė 3 klausimų: 

*Kuo save laikau vertinga?
*Kuo ir kur pasireiškia mano pasitkėjimas?

*Kuo ir kur pasireiškia mano nepasitkėjimas?

Tai padėjo lektorei pakreipti savo kalbą mums reikalinga linkme.

Drovumo įveikinėti nereikia. Mintyse iš karto kyla klausimą „Kodėl?“. Lektorės atsakymas: „Įveikinėti reikia gėdijimąsi“. Gėda yra primetama kitų žmonių. Juk dažnai girdime – „kaip tau ne gėda?“ Drovumas – mano nuostata, nelaikyti savęs ir kitų objektu.

Toliau tęsė apie pasitikėjimą. Savimi pasitikintis žmogus yra ramus ir atviras, jam nereikia nieko demonstruoti. Mokyklose ar universitetuose savo pasitikėjimą demonstruojantys jaunuoliai iš tikrųjų maskuoja nepasitikėjimą savimi.

Jei tenka kalbėti viešai, turiu galvoti ne apie save, bet turiu kreipti savo dėmesį į auditoriją ir į tai, ką noriu jiems pasakyti. Žvilgsnis krypsta nuo manęs į auditoriją ir aš nebeturiu laiko galvoti, kaip aš bijau, kaip aš atrodau, o galvoju, kas yra svarbu tiems, kuriems aš dabar kalbu?

Efektyvus viešasis kalbėjimas susideda iš 3 dalių:

*Ne pasirodyti, o pasakyti;

*Gerbti klausytoją ( pvz.: daryti pertraukas, jei auditorija jau pavargo);

*Žinoti, ką nori pasakyti (turiu visada apgalvoti, kas svarbu ir aktualu klausytojui, arba pradėti kalbą nuo klausimo).

Viešajame kalbėjime labai svarbus santykis su auditorija (santykis su kitu). Viešasis kalbėjimas – noras kažką pasakyti kitiems ir išreikšti su jais santykį.

Mes nuolat turime ieškoti santykio su kitu ir santykio su savimi.

Taip pat palietėme ir nepasitikėjimo klausimą. Mes nepasitikime savimi:

*nepažįstamose situacijose;

*kai kiti nepasitiki manimi, kai jaučiame kitų vertinimus.

Kiekvienas yra unikalus. Aš esu unikali. Turime savęs klausti „Ar aš atpažįstu, jog esu unikali?“ Esame unikalios savo santykiu su kitais. Mes esame vertingos ir mano vertė nuo klaidos ar blogai padaryto darbo nemažėja.

Dr. Irena Eglė Laumenskautė rekomendavo investuoti į santykius, atvirumą ir pagarbą vienas kitam. 

Rekomenduojama knyga:

M. Scott Peck, "Nepramintuoju taku"

Straipsniai:

Jean Vanier, Baimė Mylėti. Nerimo pasaulis

Angela Ludwig, Širdimi, lūpomis ir rankomis: dėkojimas

Moteris gali keisti pasaulį

Paskaitoje, vykusioje gegužės 15 d., tema ,,Moteris gali keisti pasaulį“ iš ES jaunimo iniciatyvos paskaitų ciklo ,,Tu tokia žavi!“, susitikome su trimis žaviomis moterimis, ne tik galinčiomis, bet ir keičiančiomis pasaulį - Egidija Bružiene (Baltic Sotheby's International Realty pardavimų vadove, keturių vaikų mama); Kristina Judiene (ekonomiste, reabilitacijos centro „Gemma” įkūrėja ir savininke, penkių vaikų mama) ir Ugne Kraulaidyte (dailėtyrininke, muziejininke, vaikų stovyklų savanore).

Paskaitoje susirinkusioms klausytojoms dalyvės pasakojo apie savo asmenines patirtis karjeros bei šeimos srityse.
Mano nuomone, kitų žmonių neįmanoma pakeisti nei juos mokant, nei barant, jeigu kažką ir gali pakeisti juose, tai tik savo pavyzdžiu.

 Tiek Egidija, tiek Kristina sužavėjo nuo pirmų akimirkų - jos gražios, savimi besirūpinančios, net aiktelėti iš nuostabos privertė išgirdus, kad jos ne tik daug vaikų turinčios mamos, kas, mano nuomone, yra sunkiausias darbas pasaulyje, bet ir sėkmingą karjerą darančios moterys.

Manau, asmeninis gyvenimas ir karjera turėtų augti ir tobulėti paraleliai, nors kartais tai atrodo taip sunku ir nesuderinama. Pamačiusi tokius pavyzdžius, suvoki, kad viskas gyvenime yra įmanoma. Susimąsčiau, kokias dideles galimybes turime ir kaip jų neišnaudojame. Pokalbio metu dalyvės dalinosi patirtimi, kad ne visada viską galima suspėti.

Iš pokalbio supratau, kad maksimalių siekių turinčioms moterims dažnai kyla konfliktų pačioms su savimi: kaip dalinti laiką, dėmesį šeimai, santykiams su vyru, darbui. Manau, kad per vidinius konfliktus dalyvės ir tapo stipriomis asmenybėmis. Susimąsčiau, kiek daug atsakomybės ir darbo yra jų gyvenimuose ir kiek daug pastangų tai reikalauja.

Išgirdusi Kristinos, tris verslus sukūrusios ir penkis vaikus turinčios moters žodžius: „Kartais taip gera dirbti, jautiesi laimingas, kad prisidedi prie kažkokio gėrio ir prasmės kitiems kūrimo, bet kartais yra dalykų, kurių labai nesinori daryti, bet eini ir padarai... Ir vėl viskas būna gerai...“ suvokiau, kad ne svarstyti apie gyvenimą, o gyventi jį reikia maksimaliai, pasitikint Dievo vedimu ir nebeįsivaizduojant, kad viskas priklauso nuo tavęs. Tik santykiuose su kitais mes įprasminam savo gyvenimą ir suteikiam prasmę kitiems. Šiuo metu pasaulis palengva eina individualizmo link, todėl tikrai džiugu, kad yra tokių gražių šeimų pavyzdžių, kurių nebūtų, jeigu nebūtų tokių moterų.

Viena įsimintinų pokalbio frazių, kurią pasakė Egidija, jog nereikia gyventi jokiu konkrečiu pavyzdžiu (nes gyvenime yra daug pavyzdžių) - reikia gyventi, kad būtum laimingas. Ne kiekvienam duota auginti vaikus, ne kiekvienam duota siekti karjeros, tiesiog reikia suvokti, kad tu čia esi su tam tikra paskirtimi, ir pagal tai gyventi.

Susitikime dalyvavusi Ugnė Kraulaidytė pradžiugino savo pasakojimu apie darbą su vaikais stovyklose, užsidegimu ne mokyti juos, bet mokytis iš jų, kas, mano nuomone, yra labai išmintinga, nes dažnai vaikai yra geriausi svarbiausių dalykų gyvenime mokytojai ir priminėjai.

Džiugu, kad ,,Vilnelės“ kultūros centras rengia tokius susitikimus, kurie gali įkvėpti, priversti susimąstyti ir kartais duoti daugiau nei aukštasis išsilavinimas.

Jūrate Jamkinskaitė

Šis projektas finansuojamas remiant  Europos Komisijai. Šis pranešimas atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl Komisija negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą.