 |
2015 m. sausio 24 d. užsiėmimas
„Aktorinio meistriškumo technikos“ su aktoriumi ir lektoriumi Vytautu Kontrimu.
|
Užsiėmimą pradėjome „Gijų“ žaidimu. Vytautas iš karto mums davė
„pastabą“, kad nebūtume kaip žvirbliai, įtempusios kojas. Kaip ir per viešąjį
kalbėjimą, kad neatrodytume įsitempę, mūsų keliai turi būti šiek tiek sulenkti
per kelius. Turėjome pasakyti savo vardą ir rodyti ranka į pasirinktą žmogų,
kuris toliau turėjo sakyti savo vardą ir rodyti ranka į kitą pasirinktą žmogų
ir taip toliau...
Vytautas mums netrukus paaiškino, kodėl, kai
susipažįstame, mums taip sunku prisiminti kito vardą. Pasirodo todėl, kad kai
sakome savo vardą, tariame jį nelabai aiškiai. Kadangi jis mums savaime
suprantamas, neteikiame jam reikšmės. Panašiai daro ir mūsų pašnekovas, todėl
būna sunku prisiminti jo vardą. Mums patarė, kad kai prisistatome tartume labai
aiškiai savo vardą ir teisingai jį sukirčiuotume. Svarbu ir žinoti, ką reiškia
mūsų vardas.
Po to prisiminė savo studijų laikus ir savo
kalbos kultūros dėstytoją, kuri nusiuntė jį pas logopedą. Tačiau šioji ji
privertė daryti labai keistus pratimus, todėl jis nusprendė kartu su kitais
draugais „treniruoti“ burnos raumenis, kad išmoktų raiškiai kalbėti: visą
mėnesį visi stengėsi perdėtai aiškiai kalbėti. Atrodydavo keistai,- pasakojo
Vytautas, - kai eidavome su džinsais ir gitaromis ant pečių ir kalbėdavomės kaip
radio diktoriai, ištardami aiškiai kiekvieną žodžio raidę. Vytautas mums taip
pat patarė naudoti šį metodą artimų žmonių rate, bet ne parduotuvėje, kad
neatrodytume keistuolės.
Po trumpo paaiškinimo vėl pasinėrėme į
žaidimą, kuris pradėjo sudėtingėti. Dabar reikėjo pasakyti sugalvotą žodį,
susijusį su gamta ir ranka rodyti į pasirinktą žmogų. Apėjus ratą, reikėjo
prisiminti į ką rodėme ranka ir kas į mus tiesė ranką. Vėliau gamtos žodį keitė
spalvos, po to ir sąvokos susijusios su mokslu. O smagiausia buvo, kai Vytautas
„paleido“ visas tris sąvokų sekas ir dar reikėjo keistis su kitais vietomis. Šio
žaidimo tikslas buvo atkreipti žmogaus, kuriam kalbame dėmesį. Pasiekti, kad
jis mus išgirstų.
Vytautas mums patarė „rūpintis“ visais
klausytojais, žvelgiant jiems į akis. Jei žiūrime į tuos, kurie yra mūsų
kalbamoje auditorijoje kraštiniai iš dešinės ir kairės, visi kiti turi pojūtį,
kad į juos taip pat žiūrima.
Po žaidimo atsisėdome ir tuomet Vytautas
papasakojo mums šiek tiek teorijos, kaip mokytis sakyti viešų kalbų. Viešajam
kalbėjimui ir mokymui apie viešąjį kalbėjimą didelės įtakos turėjo graikų
kultūra. Jie nuo seno turėjo oratorius, kurie didelėms žmonių auditorijoms
turėdavo perduoti tam tikras žinias. Ir graikai pastebėjo, jog asmeniui, kuris
nėra apdovanotas iškalbos dovana nuo gimimo, galima šį įgūdį lavinti tam
tikrais būdais. Oratorystės meno buvo mokomasi įvairiais būdais: pavyzdžiui, besimokantieji susėsdavo ratu ir
pasakodavo istoriją, kurdami ją po vieną sakinį, kitas būdas – skaityti kitų
parašytas geras viešas kalbas.
Kalbant labai svarbu mokėti klausyti
auditorijos ir mokėti ją stebėti (pvz., ar žmonėms nuobodu). Svarbu mokėti
reaguoti į klausimus, jei jų kyla. Geras kalbėtojas yra tas, kuris moka
klausytis.
Kalbėtojo nuoširdumas (t.y. drąsa būti
savimi, nekreipiant dėmesio į tai, kaip atrodau ar kokį įspūdį noriu padaryti)
ir noras, kad kalbėjimo turinys iš tiesų būtų išgirstas klausytojų, t.y. noras
perduoti turimą informaciją, yra esminis, kertinis. Klausytojų auditorija tai
pajus kaip ir tai, jei pačiam kalbėtojui pranešimas yra neįdomus.
„Vytautas mums užsiminė, kad norėdami būti gerais kalbėtojais, turime domėtis, kas mus supa T raidės principu. „T“ taisyklė reiškia, kad kaip kalbėtojas
būsi įdomus tada, jei rimtai gilinsies į vieną kokį nors specialybinį/profesinį
lauką („T“ raidės vertikalioji linija, reiškia ėjimą gilyn) ir būsi išprusęs
(horizontalioji „T“ raidės linija, parodo ne gilias žinias, bet paviršutiniškas
įvairių sričių žinias, domėjimąsi viskuo, kad mus supa) asmuo. Visa tai, t.y.
tas žinias labai svarbu panaudoti savo kalboje (pranešimo skaityme, per darbo
pokalbį pristatant save ir pan.). Kalbą pagyvina, daro ją įdomia asmeninės
patirties pavyzdžiai, pastebėjimai, statistika, mokslinės žinios iš knygų, filmų,
meno, sporto srities ir t.t.
Kitas būdas, kaip galime pažinti mus supančią
tikrovę, tai gyventi čia ir dabar. Gyventi dabarties akimirkoje, ir kai einame
gatve pamatyti ja einančius žmones, esančius daiktus. Ir pabandyti žvelgti į
viską kitu kampu, kaip patarė viena suomių menininkė, atvažiavusi dėstyti jo
studentams. Kartais turime būti kaip musės einančios palubėje ir į viską žvelgti
kitu kampu. Pavyzdžiui, paprasta akis prie Muzikos ir teatro esančius
kanalizacijos vamzdžius mato tik kaip vamzdžius, o menininko akis gali pamatysi
sraigės akis ir nupiešti sraigę.
Lektorius mums papasakojo, kad turime ieškoti
būdų, kurie mums padeda atsipalaiduoti, nurimti. Jam labiausiai patinka viską
palikus pabūti bent 1,5 val. miške. Tuomet nurimsta visos mintys ir grįžta
jėgos ir pusiausvyra.
Vytautas labai akcentavo žaidimų svarbą mūsų
kūrybiškumo lavinimui.
Po to dar sužaidėme keletą žaidimų (Switch, Bbang,
šaudymas iš rankos, bei hip, hep, hop), dėmesio koncentracijai lavinti.
Ir pabaigai mums davė keletą patarimų, kaip
turime elgtis kalbėdami viešai.
Kūno pozicija. Nervinantis kyla klausimas,
kur dėti rankas? Tokiu atveju patartina laikyti delnus sunertus prieš save
alkūnių lygmenyje kartais juos atskleidžiant, atidarant nuo savęs į auditoriją.
Taip išreiškiamas nuoširdumas. Nerodyti dominavimą reiškiančių ženklų (delnai
žemyn).
Nestovėti, kaip įbestiems, bet pora žingsnių
lėtai žengti į priekį, ir po to atsitraukti. Kai esame priekyje, sakyti
svarbiausius dalykus.
Moteris kalbėdama viešai
turi kalbėti žemesniu balsu, nes stresinėje situacijoje moterų balsas pakyla ir
aukšto balso klausytis yra nemalonu.
Jei kalbėjimo metu sudirgo
balsas, tai nereikia krankšti ar kosėti, nes taip tik dar labiau dirginame
gerklę. Turime nuryti seiles ir/ar atsigerti vandens.
Užkimus ar pamiršus žodį nebijoti pačiam į
tai sureaguoti, būti refleksyviam. Tokiu atveju geriausia atsiprašyti
auditorijos, atsigerti vandens ar pagalvoti keletą sekundžių jei kas užkrito
atmintyje ir po to vėl tęsti kalbą.
