Balso valdymas

2015 m. vasario 12 d. turėjome praktinį užsiėmimą su aktore Olga Polevikova apie balso valdymą

Balsas, - pasakojo O. Palevikova, - yra neįtikėtina galia, paprastas asmenybės raktelis. Ji taip  žavisi balsu, kad šešis iš dešimties darbo metų skyrė darbui su balsu.

Pasak Olgos, mūsų balsas yra ledkalnio viršūnė. Jei kalbėjimo tembras ir skambėjimas yra negeras, turime ieškoti priežasčių giliau. Pažinti savo psichologiją. Tam, kad balsas skambėtų, mūsų kūnas turi išlaisvėti, turime turėti tikrą asmenybės vidinę laisvę.

Olga mums davė ir kitą balso apibrėžimą, balsas –  tai įgarsintas iškvėpimas. Jei kvėpuojame negiliai, mūsų balsas bus aukštas. Olga mums patarė kvėpuoti per pilvą. Aukštas balso tonas dažnai parodo mūsų nepasitikėjimą savimi.

Dažnai negarsaus kalbėjimo priežastis yra ta, kad mes nepataikome į savo rezonatorius. Rezonatoriai – tai mūsų kauluose esančios tuščios mažos ertmės. Jų turime pakaušyje, prie nosies, krūtinėje, stubure. Todėl kaulai labai gali pasitarnauti mūsų balso stiprumui. Jei nenaudojame kaulų, tuomet balsui išgauti naudojamos tik stygos, todėl viešai kalbėdami labai greitai pavargstame. Rezonatoriai kalbėjimui suteikia ir spalvą. Pavyzdžiui, kai kalbame iš krūtinėje esančių rezonatorių, kalbėjimui suteikiame aksominės spalvos, veido rezonatoriai  suteikia skaidrumo, galvos (pakaušio) rezonatoriai – geležinio atspalvio.

Balsas turi savo vektorių, tai yra judėjimo kryptį: galime balsą nukreipti į auditoriją arba traukti į save. Bet tam reikia mokėti koncentruotis. Jei mokame susikoncentravę nukreipti balsą į žmogų, nors į jį ir nežiūrime, žmogus gali jausti, kad kalbame jam.

Balso valdyme labai svarbi artikuliacija. Profesionalus skambėjimas nuo neprofesionalaus skiriasi tuo, kad neprofesionalus skambėjimas daugiau akcentuoja balsius, nors didžiausias skambėjimo grožis atsiranda aiškiai tariant priebalses, ypač v,m,t,k. Todėl svarbu grąžinti šiuos priebalsius į kalbą. Stengtis kalbėti aiškiai, raiškiai, „nemalti“.

Olga pasidalino, kad mūsų kaip kalbėtojų užduotis yra kalbėti taip, kad klausytojas matytų ne mus, bet vaizdą, kylantį iš kalbos. Jei kalbėtojas užstoja vaizdą savimi, dingsta labai svarbi kalbėjimo dalis.

Antroji užsiėmimo dalis buvo skirta balso lavinimo pratimams: darėme įvairius artikuliacijos, balso siuntimo, vibracijos pratimus.

Kūno kalba: išreikšk kūnu, ką nori pasakyti

Lektorės prisistatymas patraukė mūsų dėmesį nuo pirmų užsiėmimo minučių: esu 5 vaikų mama, 1991 m. Lietuvos irklavimo čempionė, 16 metų kalbėjimo ir mokymų vedimo patirtį turinti lektorė. 

Rima mus iš karto įspėjo, kad turime ne atsikratyti streso, kylančio kalbant viešai, bet išmokti jį valdyti. Stresas reiškia, kad mums rūpi ir žmonės, kuriems kalbėsime, ir mūsų prezentacija (mums ne vis vien). Ji pati prisipažino, kad nepaisant turimos patirties, kiekvieną kartą, kai jai reikia kalbėti ji stresuoja ir todėl šąla jos rankų pirštai. Svarbiausia stresą paversti pozityviu dalyku: kaip gerai, kad aš stresuoju, nes taip žinau, kad man rūpi.

Scenos baimė, tyrimais įrodyta, yra antroji pagal stiprumą baimė, po mirties baimės. Rima mums prasitarė, kad reikia valdyti ne kūną, o hormonus. Stresas – tai adrenalino kiekio padidėjimas mūsų kraujyje, jis skaidosi, kai užsiimame fizine veikla. Todėl, kalbant patariama vaikščioti. O išlaisvinus kūną, išsilaisvina ir mintis.

2015 m. vasario 5 d. Užsiėmimo lektorė Rima Valantiejienė.

Po to Rima nupiešė ant lentos didelį apskritimą, kuris simbolizuoja mūsų turimus 4 resursus. 

1. PQ – kūno lygmenį (kūno reakcijos)
2. EQ – emocinį lygmenį (nuotaikos, jausmai, emocijos).
3. IQ – intelektinį lygmenį (protas, nurodo, ką turime, ką reikia padaryti)
4. SQ – dvasinį lygmenį (siela, parodantį, ką noriu daryti, suteikiantį prasmę).

Lektorė mums paaiškino, kad kalbant apie kūno kalbą svarbu suprasti, kad mūsų kūnas yra veikiamas visų kitų mūsų lygmenų: jei nenoriu, bet tik reikia, galiu jaustis blogai ir jausti įtampą kūne. Jei pakeičiu „reikia“ į „noriu“, galiu pasiekti džiaugsmą ir išvengti streso kūne. Labai svarbu suprasti, kodėl tai darau, kokia to prasmė. Taip pat galima eiti ir priešinga kryptimi: jei stengiuosi daugiau šypsotis, mane aplanko geresnės emocijos, lengviau daryti, ką reikia daryti ir galų gale noriu tai daryti. Rima prasitarė, kad geriau dirbti su „amerikoniška“ šypsena nei su natūraliai liūdnu lietuvišku veidu. Taip parodė ir jos su keliomis kolegėmis atliktas tyrimas. Tyrimo metu viena studentų grupė turėjo stengtis išlaikyti rimtą veido išraišką, nepaisant tyrėjų mimikos. Tuomet Rima su savo kolegėmis, nutaisiusios klouno miną, užsirašydavo, kokį įspūdį joms padarė kiekvienas tos grupės studentas. Panašų eksperimentą padarė ir su kita studentų grupe, tik klouno miną pakeitė susirūpinęs tyrėjų veidas. Peržiūrėjusios savo užrašus, pastebėjo, kad studentai iš grupės, kuriai jos vaidino klounus, joms pasirodė mieli, gražūs, nuoširdūs, protingi, tuo tarpu kitos grupės studentai – pavargę, susirūpinę, pikti ir pan. Taigi, kai gerai nusiteikiame, kitus matome pozityviau.

Kūno kalba yra svarbi viešajame kalbėjime, turint omenyje, kad 35 proc. pasisakymo klausytojai įsisavina mūsų kūno kalbos dėka, 38 proc. – kalbėjimo manieros dėka (balso, intonacijų, pauzių) ir tik 7 proc. įsisavina informacijos, jei ji  perduodama „sausai“.

O į kurias kūno dalis mūsų klausytojai atkreipia dėmesį?

-         Į akis. Mes vengiame žiūrėti į akis, nes bijome pasiklysti, pamesti mintį, išsimušti iš vėžių. Tačiau skaitant pranešimą į akis žiūrėti būtina. Galimi du akis žiūrėjimo būdai: asmeninis kontaktas, kai iš akių gaunu tam tikros informacijos apie klausytoją: kaip jis jaučiasi, ar jam nuobodu ar įdomu ir pan. Kai klausytojų grupė yra iki 5 žmonių, labai patartina su jais visais palaikyti asmeninį akių kontaktą. Tačiau jei žmonių grupė yra didesnė arba jaučiamasi netvirtai ir nesaugiai, reikia „skanuoti“ klausytojus. Tai yra žiūrėti į juos, jų nematant, tačiau sukeliant žiūrėjimo į juos įspūdį.
-        Į rankas ir delnus. Atvirų rankų rodymas klausytojams yra pasitikėjimo išraiška. Rima mums papasakojo, kad tyrimais įrodyta, kad derybos įvyksta daug greičiau, jei derybose dalyvaujantys žmonės kalbėdami rodo savo atvirus delnus. Parodomas stiprumas, pasitikėjimas ir atvirumas kitam.
-    Į mūsų laikyseną. Svarbu, kad ji būtų lanksti (palinkti, atsitraukti). Nelankstumas yra priešiškumo ženklas. Kelia antipatiją, priešiškumą.
-        Į kojas. Jei judame vienodai, mechaniškai lyg būtume pastrigę, klausytojai taip pat pastringa minčių lygmenyje, negali mūsų sekti.
Rima mums patarė viešajame kalbėjime ieškoti savo stiliaus, būti autentiškais, o ne mėgdžioti kitus. Norint susikurti šį stilių, reikia pažinti save (esu intravertas ar ekstravertas, esu orientuota į tikslą ar į žmones) bei stebėti kitus žmones, jų viešus pasisakymus.

Aktorinio meistriškumo technikos

2015 m. sausio 24 d. užsiėmimas „Aktorinio meistriškumo technikos“ su aktoriumi ir lektoriumi Vytautu Kontrimu. 

Užsiėmimą pradėjome „Gijų“ žaidimu. Vytautas iš karto mums davė „pastabą“, kad nebūtume kaip žvirbliai, įtempusios kojas. Kaip ir per viešąjį kalbėjimą, kad neatrodytume įsitempę, mūsų keliai turi būti šiek tiek sulenkti per kelius. Turėjome pasakyti savo vardą ir rodyti ranka į pasirinktą žmogų, kuris toliau turėjo sakyti savo vardą ir rodyti ranka į kitą pasirinktą žmogų ir taip toliau...

Vytautas mums netrukus paaiškino, kodėl, kai susipažįstame, mums taip sunku prisiminti kito vardą. Pasirodo todėl, kad kai sakome savo vardą, tariame jį nelabai aiškiai. Kadangi jis mums savaime suprantamas, neteikiame jam reikšmės. Panašiai daro ir mūsų pašnekovas, todėl būna sunku prisiminti jo vardą. Mums patarė, kad kai prisistatome tartume labai aiškiai savo vardą ir teisingai jį sukirčiuotume. Svarbu ir žinoti, ką reiškia mūsų vardas.

Po to prisiminė savo studijų laikus ir savo kalbos kultūros dėstytoją, kuri nusiuntė jį pas logopedą. Tačiau šioji ji privertė daryti labai keistus pratimus, todėl jis nusprendė kartu su kitais draugais „treniruoti“ burnos raumenis, kad išmoktų raiškiai kalbėti: visą mėnesį visi stengėsi perdėtai aiškiai kalbėti. Atrodydavo keistai,- pasakojo Vytautas, - kai eidavome su džinsais ir gitaromis ant pečių ir kalbėdavomės kaip radio diktoriai, ištardami aiškiai kiekvieną žodžio raidę. Vytautas mums taip pat patarė naudoti šį metodą artimų žmonių rate, bet ne parduotuvėje, kad neatrodytume keistuolės.

Po trumpo paaiškinimo vėl pasinėrėme į žaidimą, kuris pradėjo sudėtingėti. Dabar reikėjo pasakyti sugalvotą žodį, susijusį su gamta ir ranka rodyti į pasirinktą žmogų. Apėjus ratą, reikėjo prisiminti į ką rodėme ranka ir kas į mus tiesė ranką. Vėliau gamtos žodį keitė spalvos, po to ir sąvokos susijusios su mokslu. O smagiausia buvo, kai Vytautas „paleido“ visas tris sąvokų sekas ir dar reikėjo keistis su kitais vietomis. Šio žaidimo tikslas buvo atkreipti žmogaus, kuriam kalbame dėmesį. Pasiekti, kad jis mus išgirstų.

Vytautas mums patarė „rūpintis“ visais klausytojais, žvelgiant jiems į akis. Jei žiūrime į tuos, kurie yra mūsų kalbamoje auditorijoje kraštiniai iš dešinės ir kairės, visi kiti turi pojūtį, kad į juos taip pat žiūrima.

Po žaidimo atsisėdome ir tuomet Vytautas papasakojo mums šiek tiek teorijos, kaip mokytis sakyti viešų kalbų. Viešajam kalbėjimui ir mokymui apie viešąjį kalbėjimą didelės įtakos turėjo graikų kultūra. Jie nuo seno turėjo oratorius, kurie didelėms žmonių auditorijoms turėdavo perduoti tam tikras žinias. Ir graikai pastebėjo, jog asmeniui, kuris nėra apdovanotas iškalbos dovana nuo gimimo, galima šį įgūdį lavinti tam tikrais būdais. Oratorystės meno buvo mokomasi įvairiais būdais:  pavyzdžiui, besimokantieji susėsdavo ratu ir pasakodavo istoriją, kurdami ją po vieną sakinį, kitas būdas – skaityti kitų parašytas geras viešas kalbas.

Kalbant labai svarbu mokėti klausyti auditorijos ir mokėti ją stebėti (pvz., ar žmonėms nuobodu). Svarbu mokėti reaguoti į klausimus, jei jų kyla. Geras kalbėtojas yra tas, kuris moka klausytis.

Kalbėtojo nuoširdumas (t.y. drąsa būti savimi, nekreipiant dėmesio į tai, kaip atrodau ar kokį įspūdį noriu padaryti) ir noras, kad kalbėjimo turinys iš tiesų būtų išgirstas klausytojų, t.y. noras perduoti turimą informaciją, yra esminis, kertinis. Klausytojų auditorija tai pajus kaip ir tai, jei pačiam kalbėtojui pranešimas yra neįdomus.

„Vytautas mums užsiminė, kad norėdami būti gerais kalbėtojais, turime domėtis, kas mus supa T raidės principu. „T“ taisyklė reiškia, kad kaip kalbėtojas būsi įdomus tada, jei rimtai gilinsies į vieną kokį nors specialybinį/profesinį lauką („T“ raidės vertikalioji linija, reiškia ėjimą gilyn) ir būsi išprusęs (horizontalioji „T“ raidės linija, parodo ne gilias žinias, bet paviršutiniškas įvairių sričių žinias, domėjimąsi viskuo, kad mus supa) asmuo. Visa tai, t.y. tas žinias labai svarbu panaudoti savo kalboje (pranešimo skaityme, per darbo pokalbį pristatant save ir pan.). Kalbą pagyvina, daro ją įdomia asmeninės patirties pavyzdžiai, pastebėjimai, statistika, mokslinės žinios iš knygų, filmų, meno, sporto srities ir t.t.

Kitas būdas, kaip galime pažinti mus supančią tikrovę, tai gyventi čia ir dabar. Gyventi dabarties akimirkoje, ir kai einame gatve pamatyti ja einančius žmones, esančius daiktus. Ir pabandyti žvelgti į viską kitu kampu, kaip patarė viena suomių menininkė, atvažiavusi dėstyti jo studentams. Kartais turime būti kaip musės einančios palubėje ir į viską žvelgti kitu kampu. Pavyzdžiui, paprasta akis prie Muzikos ir teatro esančius kanalizacijos vamzdžius mato tik kaip vamzdžius, o menininko akis gali pamatysi sraigės akis ir nupiešti sraigę.

Lektorius mums papasakojo, kad turime ieškoti būdų, kurie mums padeda atsipalaiduoti, nurimti. Jam labiausiai patinka viską palikus pabūti bent 1,5 val. miške. Tuomet nurimsta visos mintys ir grįžta jėgos ir pusiausvyra.

Vytautas labai akcentavo žaidimų svarbą mūsų kūrybiškumo lavinimui.

Po to dar sužaidėme keletą žaidimų (Switch, Bbang, šaudymas iš rankos, bei hip, hep, hop), dėmesio koncentracijai lavinti.

Ir pabaigai mums davė keletą patarimų, kaip turime elgtis kalbėdami viešai.

Kūno pozicija. Nervinantis kyla klausimas, kur dėti rankas? Tokiu atveju patartina laikyti delnus sunertus prieš save alkūnių lygmenyje kartais juos atskleidžiant, atidarant nuo savęs į auditoriją. Taip išreiškiamas nuoširdumas. Nerodyti dominavimą reiškiančių ženklų (delnai žemyn).

Nestovėti, kaip įbestiems, bet pora žingsnių lėtai žengti į priekį, ir po to atsitraukti. Kai esame priekyje, sakyti svarbiausius dalykus.

Moteris kalbėdama viešai turi kalbėti žemesniu balsu, nes stresinėje situacijoje moterų balsas pakyla ir aukšto balso klausytis yra nemalonu.

Jei kalbėjimo metu sudirgo balsas, tai nereikia krankšti ar kosėti, nes taip tik dar labiau dirginame gerklę. Turime nuryti seiles ir/ar atsigerti vandens.

Užkimus ar pamiršus žodį nebijoti pačiam į tai sureaguoti, būti refleksyviam. Tokiu atveju geriausia atsiprašyti auditorijos, atsigerti vandens ar pagalvoti keletą sekundžių jei kas užkrito atmintyje ir po to vėl tęsti kalbą.