Sėkmingas bendradarbiavimas komandoje

Spalio 9 d. paskaita su koučingo supervizoriumi Valdu Underiu

Susitikimo metu buvo panaudota vertybių žaidimo demo versija. V. Underis mus suskirstė į 4 darbines grupes. Gavome po 9 realias problemines situacijas, kurios iškyla organizacijose, ir po 6 galimus šių problemų sprendimų būdus. Kiekvienas komandos narys turėdavo pasirinkti jam priimtiniausią sprendimą ir paaiškinti savo pasirinkimą kitiems komandos nariams. Vėliau visi komandos nariai kalbėdamiesi tarpusavyje turėjo priimti vieną bendrą sprendimą, kuris, jų manymu, buvo efektyviausias. Kiekvienas sprendimas turėjo savo taškų skaičių ir užsiėmimo pabaigoje paaiškėjo komanda-nugalėtoja, surinkusi daugiausia taškų.

Svarbiausios mintys, kurias išsinešėme iš paskaitos:

Problemas reikia spęsti kalbantis su kitais. Tai yra sunku. Pranešėjas sakė, jog problemų sprendimas „atitinka temą „Išdrįsk pasisakyti“. Reikia didžiulės drąsos imti ir pradėti kalbėti apie problemas, jas judinti, spręsti ir tai daryti gražiu keliu“.

Taip pat labai svarbu problemas spręsti remiantis tuo, kokioje vertybėje nori augti ir tobulėti. Skirtingi problemų sprendimo būdai yra skirtingi norint augti, pavyzdžiui, komandos bendradarbiavimo, savarankiškumo, kūrybiškumo ir t.t. vertybėse.

Dar vieną patarimą davė kalbėtojas „Nebijoti kalbėti su visokio rango vadovais“. 

Tu esi vertinga: kur slypi pasitikėjimas savimi?

Paskaitą pradėjo kiek neįprastai. Pirmiausia dr. Irena Eglė Laumenskautė visų susirinkusių merginų paklausė 3 klausimų: 

*Kuo save laikau vertinga?
*Kuo ir kur pasireiškia mano pasitkėjimas?

*Kuo ir kur pasireiškia mano nepasitkėjimas?

Tai padėjo lektorei pakreipti savo kalbą mums reikalinga linkme.

Drovumo įveikinėti nereikia. Mintyse iš karto kyla klausimą „Kodėl?“. Lektorės atsakymas: „Įveikinėti reikia gėdijimąsi“. Gėda yra primetama kitų žmonių. Juk dažnai girdime – „kaip tau ne gėda?“ Drovumas – mano nuostata, nelaikyti savęs ir kitų objektu.

Toliau tęsė apie pasitikėjimą. Savimi pasitikintis žmogus yra ramus ir atviras, jam nereikia nieko demonstruoti. Mokyklose ar universitetuose savo pasitikėjimą demonstruojantys jaunuoliai iš tikrųjų maskuoja nepasitikėjimą savimi.

Jei tenka kalbėti viešai, turiu galvoti ne apie save, bet turiu kreipti savo dėmesį į auditoriją ir į tai, ką noriu jiems pasakyti. Žvilgsnis krypsta nuo manęs į auditoriją ir aš nebeturiu laiko galvoti, kaip aš bijau, kaip aš atrodau, o galvoju, kas yra svarbu tiems, kuriems aš dabar kalbu?

Efektyvus viešasis kalbėjimas susideda iš 3 dalių:

*Ne pasirodyti, o pasakyti;

*Gerbti klausytoją ( pvz.: daryti pertraukas, jei auditorija jau pavargo);

*Žinoti, ką nori pasakyti (turiu visada apgalvoti, kas svarbu ir aktualu klausytojui, arba pradėti kalbą nuo klausimo).

Viešajame kalbėjime labai svarbus santykis su auditorija (santykis su kitu). Viešasis kalbėjimas – noras kažką pasakyti kitiems ir išreikšti su jais santykį.

Mes nuolat turime ieškoti santykio su kitu ir santykio su savimi.

Taip pat palietėme ir nepasitikėjimo klausimą. Mes nepasitikime savimi:

*nepažįstamose situacijose;

*kai kiti nepasitiki manimi, kai jaučiame kitų vertinimus.

Kiekvienas yra unikalus. Aš esu unikali. Turime savęs klausti „Ar aš atpažįstu, jog esu unikali?“ Esame unikalios savo santykiu su kitais. Mes esame vertingos ir mano vertė nuo klaidos ar blogai padaryto darbo nemažėja.

Dr. Irena Eglė Laumenskautė rekomendavo investuoti į santykius, atvirumą ir pagarbą vienas kitam. 

Rekomenduojama knyga:

M. Scott Peck, "Nepramintuoju taku"

Straipsniai:

Jean Vanier, Baimė Mylėti. Nerimo pasaulis

Angela Ludwig, Širdimi, lūpomis ir rankomis: dėkojimas

Moteris gali keisti pasaulį

Paskaitoje, vykusioje gegužės 15 d., tema ,,Moteris gali keisti pasaulį“ iš ES jaunimo iniciatyvos paskaitų ciklo ,,Tu tokia žavi!“, susitikome su trimis žaviomis moterimis, ne tik galinčiomis, bet ir keičiančiomis pasaulį - Egidija Bružiene (Baltic Sotheby's International Realty pardavimų vadove, keturių vaikų mama); Kristina Judiene (ekonomiste, reabilitacijos centro „Gemma” įkūrėja ir savininke, penkių vaikų mama) ir Ugne Kraulaidyte (dailėtyrininke, muziejininke, vaikų stovyklų savanore).

Paskaitoje susirinkusioms klausytojoms dalyvės pasakojo apie savo asmenines patirtis karjeros bei šeimos srityse.
Mano nuomone, kitų žmonių neįmanoma pakeisti nei juos mokant, nei barant, jeigu kažką ir gali pakeisti juose, tai tik savo pavyzdžiu.

 Tiek Egidija, tiek Kristina sužavėjo nuo pirmų akimirkų - jos gražios, savimi besirūpinančios, net aiktelėti iš nuostabos privertė išgirdus, kad jos ne tik daug vaikų turinčios mamos, kas, mano nuomone, yra sunkiausias darbas pasaulyje, bet ir sėkmingą karjerą darančios moterys.

Manau, asmeninis gyvenimas ir karjera turėtų augti ir tobulėti paraleliai, nors kartais tai atrodo taip sunku ir nesuderinama. Pamačiusi tokius pavyzdžius, suvoki, kad viskas gyvenime yra įmanoma. Susimąsčiau, kokias dideles galimybes turime ir kaip jų neišnaudojame. Pokalbio metu dalyvės dalinosi patirtimi, kad ne visada viską galima suspėti.

Iš pokalbio supratau, kad maksimalių siekių turinčioms moterims dažnai kyla konfliktų pačioms su savimi: kaip dalinti laiką, dėmesį šeimai, santykiams su vyru, darbui. Manau, kad per vidinius konfliktus dalyvės ir tapo stipriomis asmenybėmis. Susimąsčiau, kiek daug atsakomybės ir darbo yra jų gyvenimuose ir kiek daug pastangų tai reikalauja.

Išgirdusi Kristinos, tris verslus sukūrusios ir penkis vaikus turinčios moters žodžius: „Kartais taip gera dirbti, jautiesi laimingas, kad prisidedi prie kažkokio gėrio ir prasmės kitiems kūrimo, bet kartais yra dalykų, kurių labai nesinori daryti, bet eini ir padarai... Ir vėl viskas būna gerai...“ suvokiau, kad ne svarstyti apie gyvenimą, o gyventi jį reikia maksimaliai, pasitikint Dievo vedimu ir nebeįsivaizduojant, kad viskas priklauso nuo tavęs. Tik santykiuose su kitais mes įprasminam savo gyvenimą ir suteikiam prasmę kitiems. Šiuo metu pasaulis palengva eina individualizmo link, todėl tikrai džiugu, kad yra tokių gražių šeimų pavyzdžių, kurių nebūtų, jeigu nebūtų tokių moterų.

Viena įsimintinų pokalbio frazių, kurią pasakė Egidija, jog nereikia gyventi jokiu konkrečiu pavyzdžiu (nes gyvenime yra daug pavyzdžių) - reikia gyventi, kad būtum laimingas. Ne kiekvienam duota auginti vaikus, ne kiekvienam duota siekti karjeros, tiesiog reikia suvokti, kad tu čia esi su tam tikra paskirtimi, ir pagal tai gyventi.

Susitikime dalyvavusi Ugnė Kraulaidytė pradžiugino savo pasakojimu apie darbą su vaikais stovyklose, užsidegimu ne mokyti juos, bet mokytis iš jų, kas, mano nuomone, yra labai išmintinga, nes dažnai vaikai yra geriausi svarbiausių dalykų gyvenime mokytojai ir priminėjai.

Džiugu, kad ,,Vilnelės“ kultūros centras rengia tokius susitikimus, kurie gali įkvėpti, priversti susimąstyti ir kartais duoti daugiau nei aukštasis išsilavinimas.

Jūrate Jamkinskaitė

Šis projektas finansuojamas remiant  Europos Komisijai. Šis pranešimas atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl Komisija negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą.

Supermoteris: Kaip suderinti darbą ir šeimą?

Projekto „Tu tokia žavi!“ užsiėmime, 2014 m. balandžio 24 dieną, susitikome su Violeta Vitkauskiene, buvusia Lietuvos Šeimos Centro vadove, trijų mergaičių mama. Kartu nagrinėjome nelengvą temą: kaip suderinti darbą ir šeimą? Ar tai įmanoma? Atrodo nėra vieno atsakymo į šį klausimą.

Atlikome įdomią užduotį: bandėme įvardinti du jaunų žmonių, merginos ir vaikino uždavinius, sukurti jų pasaulį ir įsivaizduoti, kiek laiko jie skiria įvairiems užsiėmimams ir žmonėms: studijoms, buvimui su šeima, draugais, savo pomėgiams. Šie dalykai kinta, kai žmogus pradeda dirbti: darbas užima daugiausia laiko, bet ir draugų bei pažinčių daugėja. Kai tie du žmonės pradeda draugauti, ir ypač, kai sukuria šeimą,  vienas kitą įtraukia į savo draugų, šeimos būrį, ir tų ryšių padaugėja. Reikia derinti, kam ir kiek skirti laiko.

Lektorė atkreipė dėmesį, kad šiuo laikotarpiu, ir visą laiką, labai svarbus yra to nepakartojamo, vienintelio ryšio su savo sutuoktiniu kūrimas. Tai vyksta ir bendraujant, kuriant bendrus planus ir laikantis idealų, sprendžiant problemas... Bendra buitis, namų židinys, prižiūrėti namai ir skanus maistas, nėra kažkas ypatingo. Tai ta vieta, kur meilė gali augti, pasireikšdama konkrečiais darbais.

Kai atsiranda vaikas, jis įeina į tą sutuoktinių ryšį, kuris yra meilė, ir juo gyvena. Be tėvų meilės vaikas negali laimingai augti. Naujas šeimos narys, o po to ir jo broliukai arba sesutes keičia viską aukštyn kojom, tampa prioritetu – ir laiko prasme, ir dėl vietos, kuri užimama mamos ir tėčio širdyse ir mintyse. Jam labai reikia ypač buvimo su savo mama per pirmus gyvenimo mėnesius. Tas laikas turi didelę įtaką vaiko psichikai. Daug mamų tuo metu pasirenka namų šeimininkės darbą ir apleidžia  profesinę veiklą.

Tai tikra profesija, kurioje moteris įgyja daug reikalingų savybių, vartinamų taip pat darbo rinkoje: pamiršti save, susitarti su kitais, išmokti rūpintis sveikata, organizuoti laiką, greitai spręsti kritines situacijas, ir daugybę kitų dalykų... Bet svarbiausia, tai duoda galimybę būti šalia vaiko, kai jam to reikia, būti su vyru, kai jis grižta iš darbo, išvengti perdėtos įtampos ir nervingumo dėl to, kad norime per daug padaryti tuo pačiu metu, kas neigiamai atsispindi ir vaikų auklėjime ir bendravime su sutuoktiniu.

Kiekviena moteris yra skirtinga ir vaikai yra skirtingi. Dėl to toks pasirinkimas yra kiekvienos šeimos sprendimas. Kartais profesinio darbo galimybė yra tai, ko reikia moters psichikai – ir dėl to ir šeimai (gera išeitis tai pusės etato arba lankstus darbo grafikas), o kartais kaip tik būdama namie visiškai save realizuoja ir šeimai tai yra tikra atrama. Yra ir moterys, kurios, nors turi aiškų profesinį pašaukimą, pasirenka būti tam tikrą laiką namų šeimininkėmis taip investuodamos į šeimos ateitį. Svarbu, kad moteris sugebėtų dėti reikalingas pastangas pirmoje vietoje ryšių su vyru kūrimui ir skirti laiko vaikams: klausytis jų, žaisti su jais, spręsti jų kasdienines mažas problemas, paguosti, padėti ruošti pamokas, kad jis jaustųsi mylimas ir saugus. Tai ne visada yra laiko, bet dažniausiai abiejų tėvų vidinių nuostatų klausimas.

Įdomios nuorodos:

Profesinis pasirinkimas - 100% mama, Elisabetta Tumbiolo, namų šeimininkė ir rašytoja

Šeimos ir darbo derinimas, Nuria Chinchilla, Tarptautinio centro "Šeima ir Darbas" prie IESE Verslo mokyklos direktorė

Daugiau minčių ir trumpų filmukų apie tai, kaip padaryti, kad namuose būtų geriau:

www.homemakersproject.com

www.youtube.com/results?search_query=Homemakers+project

Šis projektas finansuojamas remiant  Europos Komisijai. Šis pranešimas atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl Komisija negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą.

Profesionali mergina. Kaip pristatyti save?

Kas yra profesionali mergina?  Kaip pasirengti susitikimui su būsimuoju darbdaviu?  Kaip padaryti puikų pirmą įspūdį? Kaip rengtis, kad lydėtų sėkmė ir pasitikėjimas savimi? Kaip valdyti ir skaityti kūno kalbą? Kaip efektyviai prisistatyti? Šiuos ir kitus aktualius klausimus nagrinėjome  „Vilnelės“ kultūros centre.

2014 m. balandžio 10 dieną paskaitą mums pravedė įvaiždžio kūrimo konsultantė – trenerė Alvyda Jasilionytė.

Pirmą kartą matant žmogų apie jį susidaryti įspūdį reikia visai nedaug – tik 30 sekundžių. Neveltui Lietuvių liaudies patarlė sako: „pagal rūbus sutinka, pagal protą palydi“. Dalykinėje aplinkoje labai svarbu yra saikas: nesidažyti per ryškiai, nepadauginti kvepalų, derinti aksesuarus ir drabužius, trumpai tariant atrodyti tvarkingai.

Bendravimą ir pirmą įspūdį lemia taip pat balsas bei ištarti žodžiai. Balso tonas, intonacijos ir skleidžiami garsai dažnai pasako daugiau nei žodžiai. Jie gali atskleisti aplinkiniams pyktį, neviltį ar sarkazmą. Siekiant harmoningo bendravimo darbo aplinkoje, bendriausi patarimai būtų kalbėti ramiai ir taisyklingai, vengti pakelto tono, per dažnų atodūsių ir kitų nuobodulio bei nepasitenkinimo ženklų. Šie ir kiti netiesioginiai veiksniai, kurių mes žodžiais neišreiškiame yra vadinami „neverbaline komunikacija“, kuri yra be galo svarbi ir išduoda daugiau nei mes manome. Norėdamos sukurti savimi pasitikinčios merginos įvaizdį turime išmokti valdyti savo „kūno kalbą“. Veido išraiška yra gana universalus neverbalinės kalbos elementas, kuriuo, neatsižvelgiant į kultūrinius skirtumus, perteikiamos emocijos. Suraukti antakiai – gali būti suprantami kaip akivaizdus nepasitenkinimo, nepritarimo ženklas, tad norėdami sukurti draugišką, jaukią atmosferą, nepamirškite šypsenos. Šypsotis reikia nuoširdžiai ir ne tik lūpomis, bet ir akimis. Šypsena užkrečia ir padeda išlaikyti gerą nuotaiką ir pasitikėjimą savimi. Taisyklinga stovėsena ir laikysena taip pat prisideda prie savimi pasitikinčios merginos įvaizdžio.

Kokių klausimų galime tikėtis darbo pokalbyje?

·       Kokios yra jūsų sėkmės priežastys/ kokie didžiausi jūsų pasiekimai?

·       Kas patiko/nepatiko buvusiame darbe? Kodėl norite čia dirbti? Ko tikitės iš siūlomo darbo?

·         Ar galite dirbti stresinėmis sąlygomis? Sunkiausia situacija su kuria teko susidurti?

·         Kokia  didžiausia jūs silpnybė? Kokios stiprosios jūsų savybės?

·         Kodėl išėjote/buvote atleistas iš paskutinio darbo?

·         Kokią knygą paskutiniu metu perskaitėte? (fuilmą žiūrėjote?) ... ir daugybės kitų klausimų.

Kokios yra dažniausios klaidos?

·         Netinkama apranga. Grimasos. Slengo vartojimas

·         Prasti atsiliepimai apie buvusią (esamą) organizaciją

·         Melas. Paviršutiniškumas (neatlikti namų darbų ir nieko nežinoti apie įmonę)

·         Negerbiamas pokalbio dalyvis. Neišjungtas mobilusis. Atsisėsti, kol nepasiūlė

·         Klausti apie atlyginimą, priedus, atostogas

·         Įsižeisti...

Sekmingi kandidatai yra: tvarkingos ir dailios išvaizdos, saikingai pasitikintys – ne arogantiški, žavintys, nuoširdūs, optimistiški, susikoncentruoja ties svarbiausiu ir atsako konkrečiai, supranta kitų žmonių poreikius, pasitiki komandos nariais ir pavaldiniais...

Dėl to profesionali mergina neturėtų pamiršti ir dorovinių vertybių bei žmogiškumo, nes žmogiškumas visada buvo laikomas pagrindiniu dorovinės pažangos rodikliu. Galu gale mūsų gyvenimo sėkmė ir kokybė priklauso nuo to, kaip elgiamės vienas su kitu kasdieniame gyvenime.

Rekomenduojama knyga:

Alvyda Jasilionytė, Dalykinės išvaizdos vadovas

Straipsnis:

Alvyda Jasilionytė, Tinkama ir netinkama kasdienė biuro apranga (.pdf).

Šis projektas finansuojamas remiant  Europos Komisijai. 

Šis pranešimas atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl Komisija negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą.

Filmo vakaras: „FIREPROOF“

Kovo 27 dieną susirinkome žiūrėti kartu filmą „Fireproof“ („Atsparus ugniai“).

Pagrindinis herojus, kurį vaidina Kirk Cameron - ugniagesys vardu Kalebas. Tai profesionalus gaisrininkas, mylintis šį darbą, ištikimas jam ir savo pomėgiams, įsitikinęs, jog jis ir gyvenime yra toks kaip darbe - atsparus ugniai, problemoms, be trūkumų ir pasikliaujantis, jog jam nieko blogo negali nutikti … Deja, tačiau jis nemato, jog iš tiesų gyvena tik savo nuosavą, atskirą, egoistišką gyvenimą, nepaisant to, kad yra vedęs.

Kai jo santuoka atsiduria prie iširimo ribos, Kalebo tėvas padrąsina sūnų priimti iššūkį ir pamėginti sekti tėčio ranka rašytos knygutės „Meilė rizikuoja" patarimais - 40 dienų iš eilės kasdien rodyti meilės ir rūpestingumo ženklus savo žmonai. Kalebas pasiryžta šiai išties labai jaudinančiai ir kupinai didelių atradimų kelionei, kuri yra tikrai nelengva...

Filmas atskleidžia, kad meilė - tai kasdieninis pasirinkimas, o ne vien tik jausmas; padeda suprasti, ką reiškia pasiryžti mylėti ir išreikšti tą meilę konkrečiais darbais.

Istorija mus tikrai įtraukė ir sujaudino. Labai patariame pažiūrėti tą filmą ir sutuoktiniams, ir dar nesusituokusiems žmonėms.

Šis projektas finansuojamas remiant  Europos Komisijai. 

Šis pranešimas atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl Komisija negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą.

Mitai ir tiesa apie santuoką

Paskaitą 2014 metų kovo 6 dieną skaitė „Šeimų Universiteto“ įkūrėjai Inga ir Paulius Gebrauskai.

Ką reiškia sukurti šeimą? Kas yra santuoka, ką ji duoda? Kas svarbu iki santuokos? Ką vainikuoja santuoka ir kieno pradžia ji yra? Kokios dažniausios klaidos, bėdos ir kaip jas spręsti? Kas pasikeičia, kai šeima susilaukia vaikelio? Maldos gyvenimas šeimoje, kas tai? Į šiuos visus klausimus ir bandėme atsakyti paskaitos metu.

Viskas prasideda nuo draugystės. Pirmąjį periodą galime vadinti chemine stadija. Tai jausminė būsena, kuomet kažkas pradeda labai patikti, manai, kas jis arba ji – idealus žmogus ir nežinai, nesupranti, nesistengi galvoti, bet jis kažkuo labai traukia. Antrasis laikotarpis, prasidedantis labai greit po pirmojo, tai toks laikas, kai malonu būti su kitu žmogumi, norisi domėtis juo, kalbėtis, būti kartu kuo ilgiau ir to laiko vis neužtenka. Reikia būti ypač atsargiems tuo laikotarpiu, nes tai nėra meilė, tai tik įsimylėjimas ir dar kol kas neaišku, ką iš tiesų įsimylėjai: ar tą žmogų, ar tą būseną – įsimylėjimo būseną, jausmą. Šis periodas kur kas ilgesnis, po truputį pažindamas kitą, pamildamas jį žengi į trečiąjį periodą – tuomet atsiranda valia ir intelektas. Pasitelkdamas juos priimi sprendimą – noriu būti su šiuo žmogumi, įsipareigoji mylėti ir norėti mylėti jį amžinai.

Pagrindinė jaunų žmonių klaida yra ta, kad daugelis žiūri į santuoką kaip į tikslą, kurio siekia savo santykiuose, idealizuoja tą momentą. Tačiau santuoka jokiu būdu nėra tikslas, santuoka  yra tik kelionės pradžia. Ja prasideda ilgiausia gyvenimo kelionė, kuri pareikalauja daug darbo, pastangų ir kuri niekad nesibaigia. Šioje kelionėje daug šviesių dienų, kuomet gera, linksma, kuomet abu dirba išvien, bet ne visos dienos šviesios. Šiame kelyje laukia daug įvairiausių netikėtumų, nusivylimų, sunkumų. Labai svarbus yra susižadėjimo laikotarpis. Skubėti tikrai neverta, reikia šitą laiką pragyventi vertingai – pasistengti suprasti vienas kito vertybes, kriterijus, gilintis vienas į kitą, įsiklausyti į vienas kito norus.

Pagrindinis dalykas kuriant šeimą – tai kurti tarpusavio santykius, kalbėtis tarpusavyje, nuolat stengtis pažinti vienas kitą giliau, o ne tik dėl kasdienių rūpesčių, rutinos, buitinių reikalų. Svarbu rasti laiko susėsti ir pasikalbėti. Visą tą ryšį galime prilyginti žemėlapių kūrimui. Iš pradžių, kai susipažįsta du žmonės, žemėlapiai nėra detalūs, po truputį, stengiantis vienas kitą pažinti, žemėlapiai pasidaro smulkesni ir aiškesni. O gyvenant santuokoje svarbu, kad žemėlapiai būtų detalūs ir nuolat atnaujinami. Neužtenka žinoti, ką tavo mylimas žmogus mėgo prieš dešimt metų, žmonės keičiasi, todėl reikia stengtis nuolat domėtis kitu, taip kaip santykių pradžioje. Kokie klausimai gali padėti kurti žemėlapius: „Ar žinai jo/jos geriausių draugų vardus?“, „Kas jai/jam dabar kelia nerimą?“, Ar žinai jos/jo svajonę?“, „Kokių žmonių ji/jis nemėgsta?“, „Kokia muzika jai/jam patinka?“, „Ar ji/jis žino, kaip tu jautiesi?“. Taigi, santuoka yra tik pradžia, o po to turi įdėti daug pastangų stengdamasis, kad ta ugnelė rusentų ir neužgestų.

Kaip užpildyti tą meilės statinaitę, kad ji visad būtų pilna? Yra dvi paslaptys: viena vyrams, kita moterims. Vyras turėtų nepavargti reikšti tai, ką jaučia, sugalvoti, kaip nustebinti, t. y. sakyti „aš tave myliu“, nors jau daug kartų sakė. Prisiminkite - tai labai svarbu moterims. O moteris turėtų nenustoti žavėtis vyru, net ir menkiausiose smulkmenose, tokiose kaip duonos pjaustymas ar pan. Toks paprastas įvertinimas vyrams labai daug reiškia. Šie du paprasti dalykai suteikia pasitikėjimo vienas kitu ir sustiprina tarpusavio ryšį.

Žinoma, tokioje ilgoje kelionėje neišvengiamos ir lietingos, niūrios dienos, ir visai normalu, kad taip yra, juk nuotaikos keičiasi, kartais vienas ar kitas pavargsta. Ką daryti, kai tokios dienos ateina? Pirmiausia, mokytis iš savo istorijos, t. y. prisiminti, kas buvo anksčiau, juk ne visada viskas atrodė pilka ir buvo liūdna, buvo ir daugybė giedrų dienų, drauge tiek daug išgyventų įsimintinų akimirkų. Galima po ranka turėti albumą su gražiausiomis akimirkomis. Jį kiek pavarčius, pilkumas po truputį pradeda sklaidytis. Kitas patarimas – „nuvalyti pelenus“. Tarsi „perkrauti kompiuterį“. Tai nereiškia, kad reikia viską pamiršti ir toliau elgtis taip lyg niekur nieko nebūtų įvykę. Tiesiog reiktų įsivardinti tuos dalykus, kurie sukelia nepatogumų ir atleisti už tai. O pats svarbiausias dalykas – kalbėtis. Visose gyvenimo situacijose kalbėtis. Taip jau yra paprastai, kad moteris nori kalbėtis, bet neprašo sprendimų, o vyras nenori kalbėtis ir duoda tik sprendimus. Abiem reikėtų pasistengti kalbėtis ir kartu atrasti sprendimą. Nesikalbėjimas – tai tylus gaisro gesinimas arba tarsi ugnelės prigesimas, bet iš to nieko gero, ji neužgesinta vėl įsiplieks ir labai greitai. Taigi, kalbėtis, klausytis, suprasti ir atleisti.

Didžiausias iššūkis daugeliui šeimų – pirmasis vaikas. Dažnai atsiranda tokia problema, kad motina labai prisiriša prie vaikelio ir vyras lieka nuošalyje, šiek tiek atstumtas. Iškyla grėsmė, kad vyras nesąmoningai ieškos palaikymo ne šeimoje, o kitur. Gali viskas klostytis ir truputį kitaip – mamos dažnai tampa „monopolistėmis“, t. y. viską daro vienos, „užsikrauna“ visą atsakomybę, kas taip pat nėra gerai, kadangi vyras tokiu atveju šeimoje tampa vartotoju. Visi turi turėti šeimoje atsakomybių, ir vaikai taip pat, kuo anksčiau. Nes šeima susideda iš kiekvieno šeimos nario indėlio. Tai labai svarbu suprasti ypač moterims, jos turi nepamiršti, kad jos yra ne tik motinos, bet ir žmonos. Svarbus dalykas ir tas, kad vaikai labai gerai atspindi tėvus ir jų santykius. Jaunos šeimos pastebi, kad jei tik tėvai su vienas kitu kiek pikčiau, aštresnį žodį pasako, tai vaikai tuoj pat kopijuoja ir kartoja tėvus, jei tėvai vienas su kitu meiliau elgiasi, tai ir vaikai kur kas švelnesni vienas kitam.

Maldos gyvenimas šeimoje taip pat labai svarbus šeimos santykiams išlaikyti. Per santykį su Dievu, tampame artimesni su kiekvienu šeimos nariu. Puiku turėti šeimos tradicijas – kartu pasimelsti prieš valgį, kartu sekmadieniais eiti į Šv. Mišias. Su Dievu ir visas pilkesnes dienas daug lengviau išgyventi ir apskritai tų sunkumų mažiau.

Taigi, dauguma žmonių susituokdami tiki mitu, kad santuoka yra nuostabi dėžutė, pilna dalykų, kurių jie trokšta: draugystės, intymumo, bičiulystės, romantikos... Tiesa ta, kad santuoka savo pradžioje yra TUŠČIA dėžutė. Jūs privalote kažką į ją įdėti, jeigu norite kažką iš jos išimti.  Santuokoje nėra romantikos. Jūs patys turite jos įpūsti į savo santuoką! Sutuoktiniai turi išmokti šio meno ir įprasti duoti, mylėti, tarnauti, pagirti tam, kad laikytų dėžutę pripildytą. O jei paimsi daugiau nei įdėsi, dėžutė nuolat bus tuščia.

Bibliografija

Arturo Cattaneo; bendradarbiaujant Frankai ir Paolo Pugni, Santuoka išmeilės: gyvenimas poroje

Gintautas Vaitoška, Lengvas gyvenimas

Mark Gungor, Per juokus įgeresnę santuoką. Gyvenimo, meilės ir santuokos paslaptys

Šis projektas finansuojamas remiant  Europos Komisijai. 

Šis pranešimas atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl Komisija negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą.