Ko vertas žmogaus kūnas?

Paskaitą  skaitė  Kūno teologijos ekspertė Monika Norbutaitė, spalio 10 d.

Kūnas nėra tik kūnas ir siela nėra tik siela, nes kūnas ir siela yra žmogus. Negalime atskirti kūno nuo dvasiškumo. Niekada negalime tiesiog palikti kūno namuose ir jo nesinešti ten, kur einame. Pagalvoję įsitikinsim, kad niekur nesam buvę be kūno. Pavyzdžiui, kai įsipjaunam ar susižeidžiam, skauda, o juk tada negalime viduje džiaugtis, nes labai skauda. Todėl negalim sakyti, kad „turim kūną“, nes mes esam kūne. Žmonės dažnai linkę manyti, kad kūnas yra blogis, o dvasia – gėris. Dabar jau įsitikinome, kad tai neįmanoma, nes kūnas ir dvasia negali žmoguje būti atskirai.

Kodėl ryte, pažvelgę į veidrodį, didžioji dalis žmonių negali pasakyti: „Aš tobulas“? Tokį požiūrį suformuoja visuomenė. Tai ji diktuoja madas, nustato grožio idealus ir normas. Iš tiesų, kiekvieno žmogaus kūnas yra tobulas, nes jis yra tobulas Dievo kūrinys, vienintelis toks visame pasaulyje, išskirtinis ir nepakartojamas. Tokio dar niekada nebuvo, dabar tokio niekur nerasi ir niekada daugiau tokio pat nebus. 

Kodėl žmogus tobulas ir išskirtinis? Pirmiausia, tai žmogus geba kalbėti – tai mūsų ir Dievo („Žodis tapo kūnu“) panašumas. Dievas davė žodį, kad jis keistų. Tik pagalvokime, kokia yra kalbos galia. Ji gali džiuginti, linksminti, prajuokinti, guosti, suteikti pasitikėjimo kitam. Kitas dalykas, žmogus turi intelektą, t. y. jis gali suprasti, suvokti save, kaip asmenybę, suvokti, kad aplinkui esantys žmonės irgi yra asmenybės, žmogus supranta, kad visi esame skirtingi. To tikrai negali nė vienas gyvūnas.

Kokią galią suteikia kūnas? Kūnu galim kitam suprantamai išreikšti meilę, savo darbus, pasaulėžiūrą ir pan. Tai būdas atskleisti savo asmenybę.



Pirma, tai turim rasti santykį tarp savęs ir kūno, jį pamilti (o ne alinti dietomis, neprižiūrėti jo), kad jis atskleistų mano asmenybę.
Į kūną turime žvelgti su pagarba, nes Tai Dievo kūrinys, tobulo Kūrėjo kūrinys, o kaip vertinam kūrinį, taip ir patį kūrėją. Pykstantį ant mylimų žmonių, pavyduliaujantį dėl visokių menkniekių, galbūt flirtuojantį?

Ši tema yra neatsiejama ir nuo lytinių santykių temos. Juk kūnas yra mūsų dovana, ją gavome iš Dievo. Šią savo dovaną nors kartą padovanoję kitam, negalėsime atsiimti ar padaryti ją vėl tokią, kokią turėjom. Tada vėl ją dovanodami kitam, atsiimame dar mažiau, ir taip mūsų dovana po truputį panašėja nebe į dovaną. Galų gale, kai ateina laikas santuokai nebeturime ką padovanoti, sakome: „Žiūrėk, kas liko iš manęs, viską jau išdalinau...“. Būtent dėl šios priežasties verta saugoti, prižiūrėti, vertinti savo kūną, kaip dovaną ir laukti tos akimirkos, kai galėsi vienam vieninteliam ir iki gyvenimo pabaigos padovanoti save visą.

Giedrė Labašauskaitė

Šis projektas finansuojamas remiant  Europos Komisijai. 

Šis pranešimas atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl Komisija negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą.