Lektorės prisistatymas patraukė
mūsų dėmesį nuo pirmų užsiėmimo minučių: esu 5 vaikų mama, 1991 m. Lietuvos
irklavimo čempionė, 16 metų kalbėjimo ir mokymų vedimo patirtį turinti
lektorė.
Rima mus iš karto įspėjo, kad turime
ne atsikratyti streso, kylančio kalbant viešai, bet išmokti jį valdyti. Stresas
reiškia, kad mums rūpi ir žmonės, kuriems kalbėsime, ir mūsų prezentacija (mums
ne vis vien). Ji pati prisipažino, kad nepaisant turimos patirties, kiekvieną
kartą, kai jai reikia kalbėti ji stresuoja ir todėl šąla jos rankų pirštai.
Svarbiausia stresą paversti pozityviu dalyku: kaip gerai, kad aš stresuoju, nes
taip žinau, kad man rūpi.
Scenos baimė, tyrimais įrodyta,
yra antroji pagal stiprumą baimė, po mirties baimės. Rima mums prasitarė, kad
reikia valdyti ne kūną, o hormonus. Stresas – tai adrenalino kiekio padidėjimas
mūsų kraujyje, jis skaidosi, kai užsiimame fizine veikla. Todėl, kalbant
patariama vaikščioti. O išlaisvinus kūną, išsilaisvina ir mintis.
2015 m. vasario 5 d. Užsiėmimo lektorė
Rima Valantiejienė.
|
Po to Rima nupiešė ant lentos
didelį apskritimą, kuris simbolizuoja mūsų turimus 4 resursus.
- PQ – kūno lygmenį (kūno reakcijos)
- EQ – emocinį lygmenį (nuotaikos, jausmai, emocijos).
- IQ – intelektinį lygmenį (protas, nurodo, ką turime, ką reikia padaryti)
- SQ – dvasinį lygmenį (siela, parodantį, ką noriu daryti, suteikiantį prasmę).
Lektorė mums paaiškino, kad kalbant
apie kūno kalbą svarbu suprasti, kad mūsų kūnas yra veikiamas visų kitų mūsų lygmenų:
jei nenoriu, bet tik reikia, galiu jaustis blogai ir jausti įtampą kūne. Jei
pakeičiu „reikia“ į „noriu“, galiu pasiekti džiaugsmą ir išvengti streso kūne. Labai
svarbu suprasti, kodėl tai darau, kokia to prasmė. Taip pat galima eiti ir
priešinga kryptimi: jei stengiuosi daugiau šypsotis, mane aplanko geresnės
emocijos, lengviau daryti, ką reikia daryti ir galų gale noriu tai daryti. Rima
prasitarė, kad geriau dirbti su „amerikoniška“ šypsena nei su natūraliai liūdnu
lietuvišku veidu. Taip parodė ir jos su keliomis kolegėmis atliktas tyrimas. Tyrimo
metu viena studentų grupė turėjo stengtis išlaikyti rimtą veido išraišką,
nepaisant tyrėjų mimikos. Tuomet Rima su savo kolegėmis, nutaisiusios klouno
miną, užsirašydavo, kokį įspūdį joms padarė kiekvienas tos grupės studentas.
Panašų eksperimentą padarė ir su kita studentų grupe, tik klouno miną pakeitė
susirūpinęs tyrėjų veidas. Peržiūrėjusios savo užrašus, pastebėjo, kad
studentai iš grupės, kuriai jos vaidino klounus, joms pasirodė mieli, gražūs,
nuoširdūs, protingi, tuo tarpu kitos grupės studentai – pavargę, susirūpinę,
pikti ir pan. Taigi, kai gerai nusiteikiame, kitus matome pozityviau.
Kūno kalba yra svarbi viešajame
kalbėjime, turint omenyje, kad 35 proc. pasisakymo klausytojai įsisavina mūsų
kūno kalbos dėka, 38 proc. – kalbėjimo manieros dėka (balso, intonacijų,
pauzių) ir tik 7 proc. įsisavina informacijos, jei ji perduodama „sausai“.
O į kurias kūno dalis mūsų
klausytojai atkreipia dėmesį?
- Į akis. Mes vengiame žiūrėti į akis, nes bijome pasiklysti, pamesti mintį, išsimušti iš vėžių. Tačiau skaitant pranešimą į akis žiūrėti būtina. Galimi du akis žiūrėjimo būdai: asmeninis kontaktas, kai iš akių gaunu tam tikros informacijos apie klausytoją: kaip jis jaučiasi, ar jam nuobodu ar įdomu ir pan. Kai klausytojų grupė yra iki 5 žmonių, labai patartina su jais visais palaikyti asmeninį akių kontaktą. Tačiau jei žmonių grupė yra didesnė arba jaučiamasi netvirtai ir nesaugiai, reikia „skanuoti“ klausytojus. Tai yra žiūrėti į juos, jų nematant, tačiau sukeliant žiūrėjimo į juos įspūdį.
- Į rankas ir delnus. Atvirų rankų rodymas klausytojams yra pasitikėjimo išraiška. Rima mums papasakojo, kad tyrimais įrodyta, kad derybos įvyksta daug greičiau, jei derybose dalyvaujantys žmonės kalbėdami rodo savo atvirus delnus. Parodomas stiprumas, pasitikėjimas ir atvirumas kitam.
- Į mūsų laikyseną. Svarbu, kad ji būtų lanksti (palinkti, atsitraukti). Nelankstumas yra priešiškumo ženklas. Kelia antipatiją, priešiškumą.
- Į kojas. Jei judame vienodai, mechaniškai lyg būtume pastrigę, klausytojai taip pat pastringa minčių lygmenyje, negali mūsų sekti.
Rima mums patarė viešajame kalbėjime ieškoti savo stiliaus, būti autentiškais, o ne mėgdžioti kitus. Norint susikurti šį stilių, reikia pažinti save (esu intravertas ar ekstravertas, esu orientuota į tikslą ar į žmones) bei stebėti kitus žmones, jų viešus pasisakymus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą