2013 m. spalio 20 d., sekmadienis

Ko vertas žmogaus kūnas?


Paskaitą  skaitė  Kūno teologijos ekspertė Monika Norbutaitė, spalio 10 d.


Kūnas nėra tik kūnas ir siela nėra tik siela, nes kūnas ir siela yra žmogus. Negalime atskirti kūno nuo dvasiškumo. Niekada negalime tiesiog palikti kūno namuose ir jo nesinešti ten, kur einame. Pagalvoję įsitikinsim, kad niekur nesam buvę be kūno. Pavyzdžiui, kai įsipjaunam ar susižeidžiam, skauda, o juk tada negalime viduje džiaugtis, nes labai skauda. Todėl negalim sakyti, kad „turim kūną“, nes mes esam kūne. Žmonės dažnai linkę manyti, kad kūnas yra blogis, o dvasia – gėris. Dabar jau įsitikinome, kad tai neįmanoma, nes kūnas ir dvasia negali žmoguje būti atskirai.



Kodėl ryte, pažvelgę į veidrodį, didžioji dalis žmonių negali pasakyti: „Aš tobulas“? Tokį požiūrį suformuoja visuomenė. Tai ji diktuoja madas, nustato grožio idealus ir normas. Iš tiesų, kiekvieno žmogaus kūnas yra tobulas, nes jis yra tobulas Dievo kūrinys, vienintelis toks visame pasaulyje, išskirtinis ir nepakartojamas. Tokio dar niekada nebuvo, dabar tokio niekur nerasi ir niekada daugiau tokio pat nebus. 


Kodėl žmogus tobulas ir išskirtinis? Pirmiausia, tai žmogus geba kalbėti – tai mūsų ir Dievo („Žodis tapo kūnu“) panašumas. Dievas davė žodį, kad jis keistų. Tik pagalvokime, kokia yra kalbos galia. Ji gali džiuginti, linksminti, prajuokinti, guosti, suteikti pasitikėjimo kitam. Kitas dalykas, žmogus turi intelektą, t. y. jis gali suprasti, suvokti save, kaip asmenybę, suvokti, kad aplinkui esantys žmonės irgi yra asmenybės, žmogus supranta, kad visi esame skirtingi. To tikrai negali nė vienas gyvūnas.


Kokią galią suteikia kūnas? Kūnu galim kitam suprantamai išreikšti meilę, savo darbus, pasaulėžiūrą ir pan. Tai būdas atskleisti savo asmenybę.



Pirma, tai turim rasti santykį tarp savęs ir kūno, jį pamilti (o ne alinti dietomis, neprižiūrėti jo), kad jis atskleistų mano asmenybę.
Į kūną turime žvelgti su pagarba, nes Tai Dievo kūrinys, tobulo Kūrėjo kūrinys, o kaip vertinam kūrinį, taip ir patį kūrėją. Pykstantį ant mylimų žmonių, pavyduliaujantį dėl visokių menkniekių, galbūt flirtuojantį?


Ši tema yra neatsiejama ir nuo lytinių santykių temos. Juk kūnas yra mūsų dovana, ją gavome iš Dievo. Šią savo dovaną nors kartą padovanoję kitam, negalėsime atsiimti ar padaryti ją vėl tokią, kokią turėjom. Tada vėl ją dovanodami kitam, atsiimame dar mažiau, ir taip mūsų dovana po truputį panašėja nebe į dovaną. Galų gale, kai ateina laikas santuokai nebeturime ką padovanoti, sakome: „Žiūrėk, kas liko iš manęs, viską jau išdalinau...“. Būtent dėl šios priežasties verta saugoti, prižiūrėti, vertinti savo kūną, kaip dovaną ir laukti tos akimirkos, kai galėsi vienam vieninteliam ir iki gyvenimo pabaigos padovanoti save visą.


Giedrė Labašauskaitė



Šis projektas finansuojamas remiant  Europos Komisijai. 
Šis pranešimas atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl Komisija negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą.



2013 m. spalio 1 d., antradienis

Kas tu ir kokia tu esi?

Rugsėjo 24 dieną, 18 val., gausiai susibūrėme paklausyti dr. Irenos Eglės Laumenskaitės, VU Filosofijos fakulteto, Socialinio darbo katedros docentės, kuri kalbėjo mums apie moteriškumo esmę.


Per paskaitą Irena L. mums pasakojo apie tai, kad mums būtinas santykis su kitais žmonėmis, kad mes atsiskleistume kaip asmenys. Ir tas santykis turi būti meilės santykis. Mums daug kartų pakartojo, kad mes esame labai unikalios, kad tokios, kaip aš niekada nebuvo ir niekada nebus. Ir kad tarp dviejų žmonių užmegztas santykis yra taip pat unikalus ir tokio santykio negali užmegzti su kitais žmonėmis. Todėl jei atsiranda, pavyzdžiui, pavydas, turime stengtis stiprinti santykį, o ne bandyti ieškoti išorinių priemonių pašalinti konkurentą.

Taip pat kalbėjo apie mūsų savivertę. Turime atrasti, kad esame dovanos ir mūsų vertė nepriklauso nuo kažkokių mūsų charakteristikų ar sugebėjimų. Mūsų vertingumas mums yra duotas/padovanotas ir mūsų užduotis yra išskleisti šią dovaną. Kadangi tai dovana, mes ją turime. Tik reikia to nepamiršti. Mes taip dažnai pamirštame ir tuomet stengiamės įrodyti savo vertingumą kurdami kažkokį savo įvaizdį ar pirkdami prabangius daiktus, nes taip parodome, kad esame vertingi.

Po to kalbėjo apie skirtumą tarp pasisavinančios meilės ir savęs dovanojančios meilės. Esminis skirtumas tarp šių meilių yra tas, kad pasisavinančios meilės atveju žmogus jaučiasi nevertingas ir nori pasisavinti vertingumą iš kito žmogaus, todėl traukia kitą žmogų į save, nori padaryti jį savu, o dovanojančios meilės atveju žmogus supranta, kad jis yra vertingas ir kitas žmogus yra vertingas ir gali tarp jų užsimegzti labai stiprus santykis.

Ir tuomet mums uždavė namų darbą. Pagalvoti su kokiais žmonėmis mes jaučiamės kaip dovanos ir su kuriais ne. Ir sakė, kad tuose santykiuose, kuriuose mes nesijaučiame dovanomis, mums juos reikia gydyti. 

Dar pridurė, kad moteris yra ypatinga save gebėjimu klausytis ir priimti kitą, koks jis yra, nevertinant jo pagal naudą. Ir tuo ji turi prisidėti prie pasaulio ir taip tą pasaulį keisti.

Štai knygos, straipsniai ir filmukai, pasiūlyti Eglės Laumenskaitės, susiję su projekto temomis:

Jo Croissant. Kūnas – grožio šventovė, Katalikų pasaulio leidiniai, 2006
Jo Croissant. Moteris arba širdies kunigystėKatalikų pasaulio leidiniai, 2004
Daniel Ange. Tavo kūnas sukurtas meilei, Katalikų pasaulio leidiniai, 2005

Irenos Eglės Laumenskaitės straipsniai:


Filmukas:



Šis projektas finansuojamas remiant  Europos Komisijai. 
Šis pranešimas atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl Komisija negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą.