2014 m. lapkričio 13 d. su literatūrologu Dariu Kuoliu |
D. Kuolys viešo kalbėjimo paskirties pradėjo ieškoti nuo Antikos laikų.
Atėnuose viešo kalbėjimo tikslas buvo kurti polių, politinę bendruomenę, laisvą
visuomenę. Laisvi žmonės turi kelti klausimus viešai, išreikšti savo nuomonę ir
priimti geriausią sprendimą. Viešas kalbėjimas yra reikalingas, kad laisvas
žmogus galėtų prisidėti prie savo bendruomenės kūrimo.
Viešo kalbėjimo paskirtį aiškino ir senovės graikai. Antika suformuoja
tam tikrą piliečio idealą: Geras vyras, įgudęs, įpratęs kalbėti (Vir bonus dicendi peritus). Kalbėtojas turi būti doras,
geras moraline prasme ir įgudęs, pratęs kalbėti.
D. Kuolys mums išsiduoda, kad šiandien gavendins, o ne skaitys paskaitą.
Gavendos - tai tam tikras pasakojimas, tarp
viešo ir privataus kalbėjimo, kuris apima ir universalesnius dalykus.
D. Kuolys pasidalino, kas rūpėjo Ciceronui kalbant apie viešą kalbėjimą.
Pasak Cicerono, kiekvienas laisvas pilietis turi būti oratorius, jis turi
mokėti laisvai kalbėti. O viešas kalbėtojas turi tam tikrą atsakomybę, turi
būti ypatingai pasiruošęs, turėti reikalingą erudiciją, išsilavinimą, turėti
teisės, filosofijos, istorijos ir literatūros žinias.
Jis turi išmanyti teisę, tai
yra tos bendruomenės, visuomenės, tautos, kuriai kalba, bendro gyvenimo
taisykles. Turi turėti filosofijos žinių, išmanyti filosofinius klausimus, juos
kelti, svarstyti, siekti išminties.
Geras oratorius turi turėti ir filosofijos
žinių, juos kelti, svarstyti, siekti išminties. Šios filosofinės žinios
turi būti susijusios su gyvenimu ir viešaisiais reikalais. Filosofas žmogus,
siekiantis išminties ir ta išmintimi besidalinantis su visuomene, o ne
filosofuojantis sau. Siūlantis išmintingus sprendimus bendruomenei.
Tas, kas laiko
valstybę, politėją, negali išleisti iš rankų ir istorijos. Viešasis gyvenimas remiasi istorija, be jos nieko
negalima spręsti.
Literatūra antikos laikais buvo
gyvenimo mokytoja. Pagrindiniai literatūros kūriniai buvo edukologiniai,
pamokantys. Iš jų mokomasi dorybių, elgesio modelių, gyvenimo. Turime gerai
išmanyti bendrąsias literatūros vietas, kurios tam tikroje kultūroje yra
atpažįstamos ir padeda susikalbėti tos pačios interpretacinės bendruomenės,
kultūros žmonėms. Interpretacinė bendruomenė, tai yra ta bendruomenė, kuri
interpretuoja tuos pačius tekstus, kuri susišneka tam tikrų tekstų pagalba
(pvz. kalbant lietuvių aplinkoje ir paminėjus „Brisius“, galime būti tikri, kad
visi supranta apie ką kalbame).
Bet to neužtenka. Viešas kalbėtojas
be viso to turi būti geras, jam keliami labai aukšti moraliniai reikalavimai.
Jis turi būti moralus. Jei jis eina viešai kalbėti, jis turi siekti tiesios ir
liudyti tiesą. Turi ginti teisingumą ir grumtis su neteisybe. Viešas kalbėjimas
sukuria tautas. Ciceronas yra pasakęs „Niekas daugiau neturi tokios jėgos kaip
viešas žodis. Žodžiu aš galiu daug ką pasiekti: valdyti minias, įtikinti gerais
dalykais, aš galiu atgrasyti nuo blogų, aš galiu įkvėpti drąsos visuomenei,
galiu suburti, sutelkti visuomenę. Iš kitos pusės jei vieša kalba yra ydinga,
ji gali griauti, naikinti. Ciceronas akcentuoja, kad vieša kalba yra laisvo
gyvenimo pagrindas. Laisvi žmonės stengiasi ne priversti, bet įtikinti. Vieša
kalba leidžia kurti laisvą, civilizuotą gyvenimą, kur mes negniuždome vienas
kito, bet kalbamės kaip laisvi žmonės ir susitariame. Tai viešos kalbos esmė.
Mes galime gyventi civilizuotai be prievartos, išsaugodami ir savo ir kitų
laisvę, orumą.
Ciceronas
viešajam kalbėtojui kelia dignitas (orumo, kilnumo, garbingumo) reikalavimą. Kilnumas
susietas ir su savigarba, savo vertės pajautimu, ir su
kito vertės pripažinimu, su pagarba kitam. Kilnus žmogus turi pripažinti
ir kito kilnumą, jį pabrėžti. Nemanipuliuoti ir negniuždyti kito žmogaus.
Ciceronas svarsto klausimą, ar dėl bendro reikalo galima paaukoti kilnumą ir
padaro išvadą, kad negalima. Negali būti naudingo dalyko, jei jis nekilnus. Jis
gali atrodyti naudingas, bet po to būtinai paaiškės, kad jis yra žalingas, jei
nėra kilnus.
Susitikimo
pabaigoje D. Kuolio paklausėme, kaip galime „susikrauti“ kultūrinį bagažą. D.
Kuolys atsakė, kad yra du keliai. Pirmas kelias - reikia perimti patirtį iš
anksčiau gyvenusių žmonių, skaitant geras knygas. Antrasis - gera kompanija. Mūsų bičiulystė ir draugystė
su kitais mums yra tikra mokykla. Geri draugai turi ugdyti, lavinti, auginti,
kad mes „nesuniekšėtume“. Pavieniui mes „suniekšėjame“. Todėl turime puoselėti draugystę
ir turėti gerą savo draugų ratą.