2015 m. vasario 14 d., šeštadienis

Balso valdymas

2015 m. vasario 12 d. turėjome praktinį užsiėmimą su aktore Olga Polevikova apie balso valdymą
Balsas, - pasakojo O. Palevikova, - yra neįtikėtina galia, paprastas asmenybės raktelis. Ji taip  žavisi balsu, kad šešis iš dešimties darbo metų skyrė darbui su balsu.
Pasak Olgos, mūsų balsas yra ledkalnio viršūnė. Jei kalbėjimo tembras ir skambėjimas yra negeras, turime ieškoti priežasčių giliau. Pažinti savo psichologiją. Tam, kad balsas skambėtų, mūsų kūnas turi išlaisvėti, turime turėti tikrą asmenybės vidinę laisvę.
Olga mums davė ir kitą balso apibrėžimą, balsas –  tai įgarsintas iškvėpimas. Jei kvėpuojame negiliai, mūsų balsas bus aukštas. Olga mums patarė kvėpuoti per pilvą. Aukštas balso tonas dažnai parodo mūsų nepasitikėjimą savimi.
Dažnai negarsaus kalbėjimo priežastis yra ta, kad mes nepataikome į savo rezonatorius. Rezonatoriai – tai mūsų kauluose esančios tuščios mažos ertmės. Jų turime pakaušyje, prie nosies, krūtinėje, stubure. Todėl kaulai labai gali pasitarnauti mūsų balso stiprumui. Jei nenaudojame kaulų, tuomet balsui išgauti naudojamos tik stygos, todėl viešai kalbėdami labai greitai pavargstame. Rezonatoriai kalbėjimui suteikia ir spalvą. Pavyzdžiui, kai kalbame iš krūtinėje esančių rezonatorių, kalbėjimui suteikiame aksominės spalvos, veido rezonatoriai  suteikia skaidrumo, galvos (pakaušio) rezonatoriai – geležinio atspalvio.
Balsas turi savo vektorių, tai yra judėjimo kryptį: galime balsą nukreipti į auditoriją arba traukti į save. Bet tam reikia mokėti koncentruotis. Jei mokame susikoncentravę nukreipti balsą į žmogų, nors į jį ir nežiūrime, žmogus gali jausti, kad kalbame jam.
Balso valdyme labai svarbi artikuliacija. Profesionalus skambėjimas nuo neprofesionalaus skiriasi tuo, kad neprofesionalus skambėjimas daugiau akcentuoja balsius, nors didžiausias skambėjimo grožis atsiranda aiškiai tariant priebalses, ypač v,m,t,k. Todėl svarbu grąžinti šiuos priebalsius į kalbą. Stengtis kalbėti aiškiai, raiškiai, „nemalti“.
Olga pasidalino, kad mūsų kaip kalbėtojų užduotis yra kalbėti taip, kad klausytojas matytų ne mus, bet vaizdą, kylantį iš kalbos. Jei kalbėtojas užstoja vaizdą savimi, dingsta labai svarbi kalbėjimo dalis.

Antroji užsiėmimo dalis buvo skirta balso lavinimo pratimams: darėme įvairius artikuliacijos, balso siuntimo, vibracijos pratimus.

2015 m. vasario 8 d., sekmadienis

Kūno kalba: išreikšk kūnu, ką nori pasakyti


Lektorės prisistatymas patraukė mūsų dėmesį nuo pirmų užsiėmimo minučių: esu 5 vaikų mama, 1991 m. Lietuvos irklavimo čempionė, 16 metų kalbėjimo ir mokymų vedimo patirtį turinti lektorė. 

Rima mus iš karto įspėjo, kad turime ne atsikratyti streso, kylančio kalbant viešai, bet išmokti jį valdyti. Stresas reiškia, kad mums rūpi ir žmonės, kuriems kalbėsime, ir mūsų prezentacija (mums ne vis vien). Ji pati prisipažino, kad nepaisant turimos patirties, kiekvieną kartą, kai jai reikia kalbėti ji stresuoja ir todėl šąla jos rankų pirštai. Svarbiausia stresą paversti pozityviu dalyku: kaip gerai, kad aš stresuoju, nes taip žinau, kad man rūpi.
Scenos baimė, tyrimais įrodyta, yra antroji pagal stiprumą baimė, po mirties baimės. Rima mums prasitarė, kad reikia valdyti ne kūną, o hormonus. Stresas – tai adrenalino kiekio padidėjimas mūsų kraujyje, jis skaidosi, kai užsiimame fizine veikla. Todėl, kalbant patariama vaikščioti. O išlaisvinus kūną, išsilaisvina ir mintis.


2015 m. vasario 5 d. Užsiėmimo lektorė Rima Valantiejienė.
Po to Rima nupiešė ant lentos didelį apskritimą, kuris simbolizuoja mūsų turimus 4 resursus. 
  1. PQ – kūno lygmenį (kūno reakcijos)
  2. EQ – emocinį lygmenį (nuotaikos, jausmai, emocijos).
  3. IQ – intelektinį lygmenį (protas, nurodo, ką turime, ką reikia padaryti)
  4. SQ – dvasinį lygmenį (siela, parodantį, ką noriu daryti, suteikiantį prasmę).
Lektorė mums paaiškino, kad kalbant apie kūno kalbą svarbu suprasti, kad mūsų kūnas yra veikiamas visų kitų mūsų lygmenų: jei nenoriu, bet tik reikia, galiu jaustis blogai ir jausti įtampą kūne. Jei pakeičiu „reikia“ į „noriu“, galiu pasiekti džiaugsmą ir išvengti streso kūne. Labai svarbu suprasti, kodėl tai darau, kokia to prasmė. Taip pat galima eiti ir priešinga kryptimi: jei stengiuosi daugiau šypsotis, mane aplanko geresnės emocijos, lengviau daryti, ką reikia daryti ir galų gale noriu tai daryti. Rima prasitarė, kad geriau dirbti su „amerikoniška“ šypsena nei su natūraliai liūdnu lietuvišku veidu. Taip parodė ir jos su keliomis kolegėmis atliktas tyrimas. Tyrimo metu viena studentų grupė turėjo stengtis išlaikyti rimtą veido išraišką, nepaisant tyrėjų mimikos. Tuomet Rima su savo kolegėmis, nutaisiusios klouno miną, užsirašydavo, kokį įspūdį joms padarė kiekvienas tos grupės studentas. Panašų eksperimentą padarė ir su kita studentų grupe, tik klouno miną pakeitė susirūpinęs tyrėjų veidas. Peržiūrėjusios savo užrašus, pastebėjo, kad studentai iš grupės, kuriai jos vaidino klounus, joms pasirodė mieli, gražūs, nuoširdūs, protingi, tuo tarpu kitos grupės studentai – pavargę, susirūpinę, pikti ir pan. Taigi, kai gerai nusiteikiame, kitus matome pozityviau.
Kūno kalba yra svarbi viešajame kalbėjime, turint omenyje, kad 35 proc. pasisakymo klausytojai įsisavina mūsų kūno kalbos dėka, 38 proc. – kalbėjimo manieros dėka (balso, intonacijų, pauzių) ir tik 7 proc. įsisavina informacijos, jei ji  perduodama „sausai“.
O į kurias kūno dalis mūsų klausytojai atkreipia dėmesį?

-         Į akis. Mes vengiame žiūrėti į akis, nes bijome pasiklysti, pamesti mintį, išsimušti iš vėžių. Tačiau skaitant pranešimą į akis žiūrėti būtina. Galimi du akis žiūrėjimo būdai: asmeninis kontaktas, kai iš akių gaunu tam tikros informacijos apie klausytoją: kaip jis jaučiasi, ar jam nuobodu ar įdomu ir pan. Kai klausytojų grupė yra iki 5 žmonių, labai patartina su jais visais palaikyti asmeninį akių kontaktą. Tačiau jei žmonių grupė yra didesnė arba jaučiamasi netvirtai ir nesaugiai, reikia „skanuoti“ klausytojus. Tai yra žiūrėti į juos, jų nematant, tačiau sukeliant žiūrėjimo į juos įspūdį.
-        Į rankas ir delnus. Atvirų rankų rodymas klausytojams yra pasitikėjimo išraiška. Rima mums papasakojo, kad tyrimais įrodyta, kad derybos įvyksta daug greičiau, jei derybose dalyvaujantys žmonės kalbėdami rodo savo atvirus delnus. Parodomas stiprumas, pasitikėjimas ir atvirumas kitam.
-    Į mūsų laikyseną. Svarbu, kad ji būtų lanksti (palinkti, atsitraukti). Nelankstumas yra priešiškumo ženklas. Kelia antipatiją, priešiškumą.
-        Į kojas. Jei judame vienodai, mechaniškai lyg būtume pastrigę, klausytojai taip pat pastringa minčių lygmenyje, negali mūsų sekti.
Rima mums patarė viešajame kalbėjime ieškoti savo stiliaus, būti autentiškais, o ne mėgdžioti kitus. Norint susikurti šį stilių, reikia pažinti save (esu intravertas ar ekstravertas, esu orientuota į tikslą ar į žmones) bei stebėti kitus žmones, jų viešus pasisakymus.